Grįžo iš darbo. Po pietų laikas labai greitai bėga. Važiuodama automobiliu namo turėjo kelias minutes pasidairyti po apylinkę. Akyse gamta greitai keičiasi, bet dar labiau ją keičia žmonės. Vieną dieną žolė banguoja, o kitą – guli ištįsta lyg ką tik ežere sugauta lydeka. Tuoj suks į rulonus. Nelauks žiemos. Tvarte uždaryti gyvuliai bliauna ne savo balsu. „Jūsų maitintojai greičiau kūprinasi nei jūs patys, o veidas išduoda tokį nuovargį, kokį teko matyti pagyvenusio dieduko kaktoje“, – pagalvojo. Pasikasiusi saviškę kaktą, paspaudė greičio pedalą.
Namuose jau laukė vaikai. Ir vyras. Lyg visi pavalgę, bet pačiai gurgiantis skrandis priverčia atsidaryti šaldytuvą ir susitėplioti sviestinį sumuštinį. Patyliukais atsliūkino septynerių ir penkerių akutės. „Norit?“ – paklausė. Tyloje paskendusios lūpos garsiai išsižiojo ir ėmė skleisti džiaugsmo garsus. Burnoje besivoliojanti duonos pluta ilgiau leidžia pasidžiaugti maisto skoniu. Kol vienas sumuštinis jau perkąstas, antras sukiojasi rankose. Ji jau žinojo, kad dviem riekėm viskas nesibaigs. Teks dar virtuvėje pastovėti, beruošiant duonos ir sviesto sumuštinius. Dar šilta duona skanesnė už maltinį su išlydytu sūrio gabaliuku. Mama supranta, kad vaikai ne tokie alkani, kiek pasiilgę bendro kramtymo su ja. Vienas į kitą pasižiūri ir šiltai nusišypso.
Valgymo malonumą reikia nutraukti. Už sienos laukia lyginimo lenta. Už valandos mažiesiems reiks į sceną lipti. Krūva kostiumų meldžiasi išlyginami. Jos suknelė irgi norėtų būti nuglostyta, bet tai padarys vėliau. Nusiplauna sviestuotas rankas ir bėga prie lygintuvo. Įpratusi jį laikyti ranka sklandžiai išlygina nevalingai suguldytą medžiagą. Rankos į viršų, galva iškelta ir drabužis atsigula ant kvepiančių kūnelių. Mažosios plaukai labai susivėlę. Dar laukia Sizifo darbas. Ji norės gražiai kasas supinti, o ana rėks susiraukusi, kad peša. Monotonija žudo, bet šiuo atveju ji kas kartą turi laiko tyliai pakrizenti. Vaikiškas juokas labai juokingas.
„Vaikai, patys batais apsiaukit!“, – rankinę pagriebusi paliepė mama. Kol tie du kuitėsi prieangyje, ji dar pribėgo prie veidrodžio ir šiaip ne taip pasidažė lūpas. „Mama! Koja nelenda! Mama! Batas neužsisega!“, – vienas kitą bandė perrėkti troliai. Troliai. Mama mėgo vadinti savo vaikus troliais. Maži, bet sugebantys išdygti net medyje; švarūs, bet tik kelioms minutėms; sušukuoti, bet iki pirmo žaidimo; geri, bet tik tada, kai mama juos mato. O šiaip tai jie galėtų kas dieną būti mažais šrekais.
Išėję pro lauko duris skubėjo į automobilį. Mašinos lango atspindyje matėsi suglamžyta mamos suknelė ir nepaprastai miela raudonų lūpų šypsena.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
