Šių metų Rudens literatūriniuose skaitymuose, kurie vyks spalio 16 d. 18 val. Punsko lietuvių kultūros namų II aukšto fojė, dalyvaus Linas Daugėla, Daiva Molytė-Lukauskienė ir lietuvių poetė iš Norvegijos Indrė Larssen.
Daivą Molytę-Lukauskienę kalbina Sigitas Birgelis.
Jūsų kūryboje nuo pat pradžių greta žodžio eina vaizdas – esate poetė ir dailininkė. Kas šiandien jums yra pirmiau: žodis, vaizdas ar jausmas, kurį norisi išreikšti?
Tai klausimas, kurį išgirstu ne pirmą kartą. Vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti. Visą laiką ieškau žodžio ir vaizdo sąlyčio taškų, bendrystės ir skirtumų. Ritmo, kuris egzistuoja ne tik poezijoje, bet ir dailėje, architektūroje, muzikoje. Tai yra savotiškas vidinis monologas, iš tekstinės plotmės peraugantis į vizualinį dialogą, žodžio ir vaizdo sintezę, kai tekstas, idėja, mintis persipina su vizualiu kūriniu.
Magistro darbą rašėte apie grafinę poezijos išraišką ir žodžio bei vaizdo sintezę. Ar per daugiau kaip du kūrybos dešimtmečius pasikeitė jūsų požiūris į šių dviejų meno sričių santykį?
Mano požiūris nepasikeitė, tik bėgant laikui atsirado daugiau žinių ir daugiaplanių patirčių. Kūrybinė kelionė kinta, kiekviena mano sukurta knyga prabyla kitu balsu, kita spalva ar iliustracijų atlikimo technika. Pirmoji buvo raudona, antroji – juoda, trečioji – balta. Vaikiškos, pasakų knygos „Kaip kiras gintarus rinko“ ir „Varnos nuotykiai“ pasidabino klasikinėmis, spalvotomis iliustracijomis. Naujausią knygą padėjo iliustruoti ir mano dukra Ugnė. Ji šiuo metu studijuoja dailės akademijoje.
Tie kūrybos dešimtmečiai provokuoja kūrėjus ne tik atspindėti įvykius, bet ir ieškoti naujovių. Menų sintezė, o gal sumaištis ar išlaisvėjimas. Poezija ir grafika, poezija ir tapyba, poezija ir šokis, muzika. Galimybių daugybė. Viskas kinta labai greitai, tačiau išlieka tai, kas tikra. Nuo praeities iki dabarties ir ateities vizijų.
Baroko epochoje eilėraščiai buvo rašomi įvairiausių geometrinių formų pavidalu – trikampių, apskritimų ir elipsių, ir sudėtingesnių. Tai pabandžiau atspindėti eilėraščių ir iliustracijų knygoje „Kaligrafijos eskizai“. Poetinis tekstas inspiravo vaizdinį. Ne vienerius metus rašytiems eilėraščiams buvo kuriama vizualizacija, ieškant atsakymo į klausimą, kas yra eskizas. O kaligrafija? Ir toji kelionė iš daugybės dalių, detalių, fragmentų, metaforų, akademinių žinių… Popierius knygai taip pat buvo parinktas toks, kuris tinkamiausias eskizams. Autorius dirba sunkiai, tačiau skaitytojas neturėtų to jausti. Ši knyga man pelnė antrąją literatūrinę Ievos Simonaitytės premiją. Požiūris nepasikeitė, tik išminties ir žinių, įvairiausių patirčių sukaupiau daugiau.
Jūsų poezijoje labai svarbi jūra, pakrantė, kiras, gintaras… Ką jums reiškia jūra – konkrečią vaikystės ir gyvenimo erdvę ar labiau vidinį, metafizinį kraštovaizdį?
Jei reikėtų nubrėžti ribą, kur baigiasi tikroji pakrantė ir prasideda metafizinis kraštovaizdis, man nepavyktų, nes pajūris, Kuršių nerija ir Klaipėda yra mano kasdienybė, kurioje gyvenu daugiau nei trisdešimt metų, dirbu ir kūrybiškai bręstu. Tai realūs rytai ir dienos, kai vos tik panorėjusi galiu vaikštinėti smėlėta pakrante, stebėti mišką, kopas, vandenis ir dangų, paukščius, ieškoti gintarų. Ir šiandien keliavau Vakarų vėjams pučiant. Ir tai nėra tiesiog gražios dekoracijos – tai mano kasdieniškos apeigos, vėlesnio gyvenimo patirtys, kurios natūraliai formavo mano vizualinį ir sensorinį pasaulį, kurį natūraliai perkeliu į popieriaus lapą, drobę ar eilėraštį, vaikišką pasaką. Visa tai gali tapti metafora, vidinio pasaulio ženklais. Esu gamtos žmogus. Miškas yra mano stichija. Jūra, pakrantė, kirai – jie patys mane surado, atplasnojo, įšoko į tekstus. Mano vaikystė prabėgo nuostabiojoje Dzūkijoje. Ji visados yra širdyje. Ir senelių namai, didelė draugiška šeima. Meilės ir duonos ten užtekdavo visiems.
Knyga „Baltojo kiro giesmynai“ pelnė Ievos Simonaitytės premiją, o jos poezija buvo apibūdinta kaip turinti ypatingą „žvilgesį“. Kaip pati šiandien žvelgiate į tą savo kūrybos etapą? Ar kiras vis dar skraido jūsų eilėraščiuose?
O kiras? Jis niekur neišskrido. Jis vis dar plasnoja eilėraščiuose, tik galbūt kaskart įgauna kitą pavidalą.
Esate rašiusi ne tik poeziją, bet ir prozą, pasakas vaikams, iliustravote savo knygas. Ar keičiasi jūsų balsas priklausomai nuo to, kam rašote – suaugusiajam ar vaikui?
Teko laimė bendrauti su vaikų poetu Martynu Vainilaičiu. Jis sakydavo: „Manyje gyvena vaikas.“ Rašydama vaikams, į pasaulį žvelgiu jų akimis. Vaikai auga šeimose. Man patinka vesti edukacinius užsiėmimus skirtingo amžiaus vaikų grupėms, šeimoms. Yra mama, tėtis, brolis ar sesuo, senelis ir močiutė. Tada stiprėja ryšys tarp artimųjų, ugdoma bendrystė. Vaikai viską suvokia labai nuoširdžiai ir jautriai.
Jūsų knygų pavadinimai – „Natiurmortas su gudobelės šaka“, „Baltas kvadratas juodame fone“, „Kaligrafijos eskizai“ – skamba beveik kaip dailės kūrinių pavadinimai. Kiek jūsų eilėraštis gimsta kaip vaizdas, dar prieš tapdamas žodžiais?
Kažkas yra pasakęs, kad geras eilėraštis yra tas, kurį galima nupiešti.
Jūsų kūryba išversta į lenkų, latvių, rusų, baltarusių, vokiečių kalbas, dalyvavote Lietuvos ir Lenkijos kultūros projektuose. Ką pajuntate, kai savo eilėraštį perskaitote kita kalba – ar vertime atpažįstate save?
Dalis mano eilėraščių yra versta į kitas kalbas, publikuota užsienio spaudoje, almanachuose. Kūrinys tarsi pradeda gyventi naują, savarankišką gyvenimą. Kiekviena kalba turi savo melodiją, savo kultūrinį svorį ir intonacijas. Įsimintini susitikimai su skaitytojais Varšuvos universitete, Vokietijoje, Ahrenshope, menininkų namuose Liuke ir Volfsburge. Yra išversta į lenkų kalbą, bet neišleista, ir knygelė vaikams „Kaip kiras gintarus rinko“. Kelionių ir susitikimų galėtų būti daugiau. Esu dėkinga už kiekvieną pastebėjimą ir vertimą.
Esate kilusi iš Dzūkijos, ilgai gyvenate ir kuriate Klaipėdoje. Du labai skirtingi kraštovaizdžiai – miškas ir jūra – susitinka jūsų kūryboje. Kuris iš jų šiandien yra arčiau jūsų vidinio pasaulio?
Vos tik atvykusi studijuoti į Klaipėdą, supratau, kad tai kitoks miestas, kitoks kraštas: jo istorija, praeitis ir dabartis glaudžiai persipynusios su Rytų Prūsijos vokiškojo paveldo aidu. Buvo nelengva man, augusiai Dzūkijoje, o vėliau mokslus krimtusiai Kaune, pajusti ir suvokti šios vietovės unikalumą. Prabėgo ne vieneri metai. Ir dabar, atsakinėdama į klausimus, girdžiu, kaip uoste ūkia laivai.
Džiaugiausi, kad pakrantėje auga tokios pat pušys kaip ir Valkininkuose, tik vėjo iškraipytais kamienais. Kad vieną kartą Kuršių nerijoje baravykų radau daugiau negu gimtajame Dzūkijos miške. Nes paslaptingas grybų, o ir gintarų suradimo vietas parodė čia gimęs ir augęs sutuoktinis.
Man patinka ir didelių miestų triukšmas, dangoraižiai, gatvės, muziejuose sukauptos vertybės, tačiau kaskart sugrįžtu į pajūrio mišką, vaikštinėju marių pakrante, keliauju kopomis, kur susilieja dangus su žeme, o vandenys tik nutolina horizonto liniją. Ir šiandien negaliu pasakyti, ar aš suradau šį krantą, ar jis mane, pakerėdamas savo paslaptimis.
Dzūkijoje, Naujuosiuose Valkininkuose, gyvena mano mama. Ten prabėgo mano vaikystė. Sugrįžtu ne tik mintimis. Toji kelionė tęsiasi ir mano kūriniuose. Ne tik eilėraščiuose, bet ir pasakose, iliustracijose vaikams. Prabyla ir užkeikta merga iš Akmenio kaimo, esančio Varėnos rajone. „Bobausių šventės“ šurmulys Naujuosiuose Valkininkuose (anksčiau vadinosi Valkininkų geležinkelio stotis) aprašytas knygoje, ir daugybė kitų mažų ir didelių įvykių. Kažkada sakiau, kad eilėraščiuose gyvena visi mano sutikti žmonės. Rašydama sukuri, susikuri kitą pasaulį, kuriame esi su savo kūrinių herojais, viską kartu matai, jauti ir išgyveni…
Į Punską, į Rudens literatūrinius skaitymus, atvykstate į lietuvišką kultūrinę erdvę už Lietuvos valstybės sienos. Ką jums reiškia susitikimai su lietuviais, gyvenančiais kitame Lietuvos kultūros ir kalbos paribyje? Ar tokiose vietose kitaip suskamba lietuviškas žodis?
Esu dėkinga, kad į susitikimą Punske atvykstu ne pirmą kartą. Kaip ir minėjau, kūryboje, eilėraščiuose gyvena visi, kuriuos sutikau, pamačiau. Jie vienaip ar kitaip persikelia į piešinius, literatūrinius tekstus, tampa kūrinių herojais. Ir Punsko bažnyčia, ir ežeras. Gera pasimatyti ir pabendrauti su čia gyvenančiais lietuviais. Toji vietovė ypatinga, leidžianti kitaip pažvelgti į save ir kaskart iš naujo atrandama. Juk bėgant laikui keičiasi ne tik aplinka, bet ir žmonės. Lietuviškas žodis čia skamba labai nuoširdžiai ir atvirai.
Į šitą klausimą atsakysiu ir eilėraščiu, kurį parašiau apsilankiusi Punsko bažnyčioje „Poezijos pavasario“ metu.
Bręstantis pumpuras
Giedančiame prisiminimų medyje.
Jutimas, atklystantis kraujo šauksmu iš
Tolimųjų kartų patirties, įamžintos
Gotikiniam Punsko bažnyčios altoriuj.
Tarytum laiko dulkių pilkuma gramzdina į praeitį…
Regiu ją prieš pradėdama sapnuoti,
Prieš užmigdama, kiekvieną sykį, kai kalbu
Sveika Marija, dešimt ir daugiau kartų.
Kai sugrįžtančios atgailos įprasminamos
Mediniuose rūpintojėliuose.
Reikia atmelsti, – kažkas pasakė.
Nepamenu, kur ir kada, ir kam teištarė,
Krutindamas suskeldėjusias lūpas.
Kai rankose laikiau seną rožinį, dovanotą mamos.
Tokį patį turėjo ir
Mirštantis tėvas. Atmelsti, atkalbėti.
Mano Dieve, atleisk ir saugok.
Suteik mums jėgų, stiprybės, tikėjimo,
Nes tikiu Tavimi, gyvenimu.
Tikiu ir meldžiu, kai kalbi
Mano lūpomis, mano burna, pilna
Žydėjimo, pilna pumpurų…
„Kaligrafijos eskizai“, p. 60. Išleido „Homo liber“, Vilnius, 2021 m.
Jeigu šiandien reikėtų vienu eilėraščiu ar vienu sakiniu pasakyti, kur esate savo kūrybos kelyje – apie ką būtų tas eilėraštis?
apie nebylų
Nusineša gelsvus lapus upe
srovė srauni, šalta, rudenė.
Ir nudiegia
pilka spalvų vėsa.
Tarytum nežinai, kad jau ruduo,
kad viskas tolsta, nyksta šioj kelionėj:
– O kas toliau?
Toliau tik debesys: balti, lengvi,
tik medžių liemenys pasvirę,
kai žalios miško žolės
prarastu laikinumu nutvilko.
– Taip turi būti. Taip yra.
Sparnuotų medžių godos vėduluoja
oranžinių mirčių liepsnom…
Iš knygos „Baltojo kiro giesmynai“, p. 104. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012 m.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
