Šių metų gegužės 13–15 dienomis Seinuose, Punske ir Varšuvoje vyks Poezijos pavasario renginiai. Poezijos festivalio dalyviams portalas punskas.pl pateikė keletą klausimų, į kuriuos kiekvienas atsakė savaip. Poetas Eugenijus Ališanka atsakė eilėraščiais.
Eugenijus Ališanka: Šiuose klausimuose telpa visa mano istorija, tad norėdamas atsakyti į juos išsamiai, turėčiau pernelyg ilgai pasakoti. Tačiau prisiminiau, kad į daugelį klausimų jau esu atsakęs – savo eilėraščiuose. Poezijoje išties labai daug telpa – beveik visas gyvenimas. Taigi atsakau į tavo klausimus būtent eilėraščiais iš įvairių mano knygų. Gal juose tiesos ir nedaug, bet ne mažiau, negu gyvenime.
Sigitas Birgelis: Papasakok apie save.
Eugenijus Ališanka:
gimiau alkanas
baigiau žaidimą klasėmis
diplomuotas melancholikas
visą gyvenimą dirbau padienius darbus
didžiausias stažas – kišenvagio
trumpai dirbęs klapčiuku prie vieno dievo
ir grabdirbiu prie kito
šiuo metu esu sezoninis rašytojas
gyvenu vienas su žmona ir sūnumi
esu išleidęs daugiau knygų negu parašęs
paskelbęs dešimtis paraiškų
apeliacijų ir aplikacijų
kelis pasiaiškinimus
šiemetinis kelių policijai apdovanotas
kultūros ministerijos premija
bėgių maratono laureatas
prašyčiau darbo pagal specialybę
kur nors prie žemės
kad ir piemeniu
su dūdelės alga
Kokią reikšmę Tavo gyvenime turi poezija?
parduočiau eilėraštį su visom atsarginėm dalim
mažai padėvėta seniausia europos kalba
autoriaus švarkas iš second hand
pilnomis kišenėmis tabako trupinių
kad ir pusvelčiui kad ir už butelį raudono
iš bordo apylinkių galėčiau nukabinti kojas
ant senos kranto su žvejais spoksočiau į ribuliuojantį
vandenį vanduo kaip vanduo visoj europoj
kiek drumstas atspindžio dugne nematai
tik raukšles bangeles kai pro šalį prašniokščia
gyvenimo džiaugsmu trykštantis garlaivis
nežinau kainos gal turėčiau primokėti
kaip tai juodaodei iš san deni
už vaizduotės gašlumą
turgaus aikštėj deruos dėl kiekvieno
žodžio balandžiai burkuoja drąsiai nardo
tarp prekystalių išnešiodami palmių šakeles
viena ir man darau viską kad tik nereikėtų
rašyti maitinu balandžius važiuoju traukiniu
su kiekviena diena sekas vis geriau
parduočiau paskutinį eilėraštį su visom
atsarginėm dalim ir atgal į miškus
Kokių aplinkybių vedamas tapai poetu?
pamenu griebdavaus ieties dar jaunas
į kalbos turnyrus mesdavaus stačia galva
karštakošis riteris
dievas tada nerūpėjo
dievas visad buvo pralaimėjimo dievas
sulinkęs po abitu be veido
gailestingas luošiams ir nevykėliams
išplėtęs šnerves uosdavau žirgo prakaitą
šviežio mėšlo kvapą pramaišiui
su garuojančiu krauju
dar nesupančiotas šeimyniniais pančiais
nepakeldamas antveidžio
perverdavau žvilgsniu
gražiausią šviesiaplaukę
žinodamas šiandien ji bus mano
sėkla papilvėj tvinksėjo stipriau negu širdis
negalvojau apie viso gyvenimo moterį
buvau karys nuo lūpų dar nenudžiūvęs
barbaro kraujas šiaurinių vėjų nugairintas veidas
kiek pablyškęs išsiilgęs saulėtų kraštų
su džiaugsmu priėmiau žinią
apie kryžiaus žygį
į pažadėtąją poezijos žemę
buvau jaunas
ir durnas turėčiau dabar pasakyti
išėjau karan
už tą patį pralaimėjimo dievą
Kurią savo knygų mėgsti labiausiai?
ne pirmą kartą susimaunu
vis bandau aprašyti miestą
kuriame gyvenu penkias dešimtis metų
nors gatvę pačią ilgiausią gatvę
jos dulkių pilnos panagės ir plaukai
karpyk nekarpęs
arba bent kiemą didžiausią kiemą pasaulyje
kur vienoje pusėje plieskia saulė
kitoje lietus su žaibais
per vidurį stoviu aš
braukdamas liūlį
be jokios priežasties
būčiau koks prancūzas koks eliuaras
sakyčiau pasaulis – vienatvė
ne pirmą kartą susimaunu
vis pro šalį
ir vėl rašau apie tą karkvabalį
kuris beldžias į langą
kvailas kaip pagonių dievas
niekada negirdėjęs apie stiklą ir betoną
beldžiasi visu kūnu be sielos
beldžiasi krinta į žolę į pragarą
kuriuo netiki
vėl keliasi prisikelia beldžiasi vėl
taip ir neįgavęs proto
ir taip iki pat mirties
pavasaris pragariškas sezonas
ne pirmą kartą susimaunu
taip ir neįvaldęs amato
atsitrenkiu į žodžius
už kurių matos amatininkų miestas
gedimino bokštas
ir bažnyčios ir kalvarijų turgus
geriau įsižiūrėjus net rasos ir rokantiškės
De profundis, Domine, koks aš kvailys!
susimovęs karkvabalis
Kaip kiti vertina Tavo kūrybą?
turėjai suprasti tavo vieta po vandeniu
tarp bespalvių žolių
vos įžiūrimų iš valties
tarp nebylių ežero žuvų
kur minkščiausias patalas yra dumblas
o geriausi sapnai yra lietaus lašų ratilai
ežero paviršiuje
turėjai suprasti eugenijau
gyvenimas ir mirtis yra susisiekiantys indai
kelionė prasideda ten kur baigias deguonis
turėjai daug ką turėjai
dabar nebegrįši į peleno miestą
ir nepasakysi atsiprašau
norėjau kaip neronas pasigrožėti
liepsnų kolonom virš amžinojo miesto
seniai užmirštas tavo vardą uždraudė
skelbti netgi bulvariniuose laikraščiuose
negi tikėjais daugiau
už aistrą už kiekvieną ekstazės akimirką
moki pagal naktinį tarifą
o naktis šioje šalyje yra nepakaltinama
tavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmoko
kvėpuoti plaučiais
kurie atsiaugino veidrodinius žvynus
ir vartos drumstam sapne
tavo vieta žiemą vasarą po ledu
kad ir po kokiu plonu kad ir
po visai nesančiu
Ar dažnai tenka lankytis užsienio literatūros renginiuose?Ar jie Tau suteikia naujų kūrybinių polėkių?
parsivežiau dar vieną
kelionę
ištraukiu iš kuprinės
visa permirkus atsiduoda
vakarykštėm kojinėm
siužeto pamušalas prairęs
be draminės kulminacijos
geografiniu požiūriu
galėjo būti sėkminga
artikuliuotas reljefas
intriguojantys personažai
aštri neįprasta lietuvio liežuviui
virtuvė
pamenu tik užsidegė burna
nuo raudonųjų pipirų
prastovėjau išsižiojęs lietuje
net lauktuvėms laiko neliko
Kodėl rašai?
vis rečiau pajėgiu atsakyti į klausimą kodėl rašau
kartais atrodo: tam kad rašyčiau
kartais matau šviesą
vis mažiau mane domina poezija (juolab proza)
kartais atrodo: skaitau tam kad užmirščiau
kartais atrodo: esu kitapus šio nevalingo žodžių žaismo
vis dažniau prisiverčiu būti tarp lietuvių poetų
kartais jie širdingi ir skausmingi kaip rusų poezija
kartais jie girti ir agresyvūs kaip repas
kartais jie nesantys kaip aš
vis kukliau galvoju apie lietuvių poeziją
kartais prisimenu tik vieną kitą vardą: vytautas alfonsas sigitas
kartais sakau: ji išmokytų mane meno bet ne gyvenimo
kartais klausiu: argi jai rūpi kaip kokiam celanui gyvenimas
kartais tyliu: toks neišmanymas prisišauks bėdą
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
