Aplankę miniatiūrų parką „Mini Lietuva“, nusprendėme pasivaikščioti po Ukmergės centrą. Norėjosi ne tik pamatyti, kaip Lietuva atrodo miniatiūrose, bet ir prisiliesti prie tikrosios miesto istorijos.
Ukmergė tam itin tinkama – čia nereikia ilgai ieškoti praeities ženklų. Jie atsiranda tiesiog einant gatve, žvelgiant į senus pastatus ar kylant ant piliakalnio.
Pirmiausia patraukėme į senamiestį. Ukmergė didžiuojasi vienu vertingiausių Lietuvos senamiesčių. Jis nėra didelis, todėl jį galima žiūrėti neskubant. Siauros gatvelės, senosios architektūros pastatai ir ramus miesto ritmas leidžia pajusti prabėgusių epochų dvasią.
Vaikščiodami po centrą sustojome prie Lietuvos nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ – svarbaus Ukmergės istorijos akcento. Paminklas pastatytas 1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Sovietmečiu jis buvo sunaikintas, tačiau Atgimimo metais atkurtas ir vėl papuošė miesto centrą.
Žvelgiant į paminklą nesunku prisiminti, kiek daug kartų keitėsi Ukmergės gyvenimas. Dabar aplink jį – jaukios miesto erdvės, praeiviai ir kasdienis šurmulys. Istorija čia nėra atskirta nuo dabarties: ji tiesiog tvyro miesto centre ir primena laikus, kuriuos išgyveno Ukmergė ir visa Lietuva.
Nuo senamiesčio kelias veda prie Šventosios. Ši upė – neatsiejama Ukmergės kraštovaizdžio dalis. Seniau ji buvo svarbi ir kasdieniam gyvenimui: ja plukdytos prekės bei sieliai, veikė uostas.
Šiandien prie Šventosios ateiname jau ne dėl prekybos. Čia galima tiesiog sustoti, pažvelgti į vandenį ir atsikvėpti nuo miesto šurmulio.
Toliau mūsų laukė Ukmergės piliakalnis – vienas svarbiausių miesto simbolių. Ant jo kadaise stovėjo medinė pilis. Apie tai primena ne tik istorijos šaltiniai, bet ir pati vieta.
Piliakalnį supa vingiuojantis serpantininis takas. Juo kylant aukštyn miestas pamažu atsiveria vis plačiau: apačioje matyti gatvės, medžių viršūnės, Šventosios slėnis. Papėdėje esančios akmeninės skulptūros taip pat darniu akcentu papildo šį kraštovaizdį.
Užlipus į viršų kyla natūralus klausimas: kas slypi po šia žeme? Galbūt dar ne visos senosios pilies paslaptys atskleistos. Tokiose vietose istorija tampa ne sausu faktu, o gyva vaizduote.
Žvelgiant nuo piliakalnio lengviau suprasti ir senąjį Ukmergės vardą – Vilkmergė. Miesto istorija siekia viduramžius, tačiau apie tuos laikus čia pasakoja ne tik knygos, bet ir pati aplinka: piliakalnis, upė bei gatvių tinklas.
Vaikštant po Ukmergę galima pastebėti ir kitus istorijos sluoksnius. Miestas keitėsi kartu su visoje šalyje vykusiais pokyčiais. Čia kūrėsi prekybininkai bei amatininkai, veikė mokyklos, kilo nauji pastatai. XX amžiuje Ukmergė tapo svarbiu regiono centru.
Miesto apylinkėse yra ir įdomių dvarų. Vienas žinomiausių – Užugirio dvaras, susijęs su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Tai dar viena vieta, kur istorija nėra vien datos ir pavardės. Ją galima pajusti pastatuose, parke ir išlikusioje dvaro atmosferoje.
Tačiau Ukmergė negyvena vien praeitimi. Šiandien čia vyksta pokyčiai: atnaujinamos gatvės bei viešosios erdvės, kuriama patogesnė aplinka gyventojams ir svečiams. Mums, keliautojams, tai taip pat svarbu – miestą malonu pažinti tada, kai jame patogu vaikščioti, sustoti, apsidairyti ir papietauti.
Iš pradžių Ukmergę pamatėme miniatiūrose, vėliau supratome, kad tikrasis miesto grožis atsiveria vaikštant jo gatvėmis. Piliakalnis, senamiestis, Šventoji, senieji pastatai ir dvarų istorijos susijungia į vieną pasakojimą.
Ukmergė nėra miestas, kurį reikėtų skubėti „pažymėti varnele“ lankytinų vietų sąraše. Jį verta tiesiog apeiti pėsčiomis – tada istorija pati pradeda kalbėti.
Būtent todėl iš Ukmergės išvykome su jausmu, kad dar ne viską pamatėme. Čia verta sugrįžti: dar kartą užlipti ant piliakalnio, pasivaikščioti pakrante ir paieškoti to, kas pirmą kartą liko nepastebėta.
sb, punskas.pl
