Trumpa išvyka į netolimą Sangrūdą

0

Šįkart išsiruošėme į Sangrūdą. Sangrūdos bažnytkaimis yra apie 26 km į šiaurės vakarus nuo Seinų, 10 km į pietus nuo Kalvarijos, 12 km nuo Punsko. Tik 4 km jį skiria nuo Lietuvos-Lenkijos sienos.

Ignoruojame navigaciją, kuri nori mus vesti per Kreivėnus. Pakeliui ketiname aplankyti rugpjūčio 31 dieną pašventintą Trumpalio kaimo kryžių. Vos kirtus valstybinę sieną, navigacija liepia sukti kairėn. Riedame kažkokiu šunkeliu, klampiu dėl ką tik praėjusios liūties. Pasiekę Sangrūdą, sustojame prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Sangrūda priklausė Punsko parapijai. Parapija Sangrūdoje atsirado dėl Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos išvedimo. Po šių dviejų valstybių karo Punsko valsčius buvo padalytas į dvi dalis: pietinė su Punsku atiteko Lenkijai, šiaurinė – Lietuvai. Iš kaimų Lietuvos pusėje sudarytas Punsko valsčius su centru Sangrūdoje.

Pirmoji Sangrūdos šventovė buvo pašventinta 1929 m. 1971 m. ji sudegė. Kadangi negauta leidimo statyti naujos bažnyčios, buvusioje špitolėje, stovėjusioje prie pat bažnyčios šventoriaus, buvo įrengti maldos namai. Šventovė buvo atstatyta 1999 m.

Laikini maldos namai

Mūsų dienomis bažnytinėje aplinkoje yra minimos ir valstybinės šventės. Kultūrinėje veikloje dalyvauja Sangrūdos vidurinės mokyklos moksleiviai, Trumpalių bei Reketijos užkardų kariai, parapijiečiai.

Sangrūda pirmą kartą paminėta 1744 m. (karališkasis Sangrūdos dvaras minimas anksčiau – 1738 m.). 1922 m. dvaras išdalytas, jo vietoje susikūrė kaimas.

Sovietų okupacijos metais kaimas buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.

Pro kaimą teka Gasda (Kirsnos intakas). 2021 metais čia buvo 313 gyventojų.

Pirmiausia nusprendžiame aplankyti Sangrūdos kapinėse palaidotus Punsko knygnešių Povilo Kupsto ir Vinco Markevičiaus kapus. Tai vieni žymiausių mūsų krašto knygnešių.

Povilą Kupstą punskiečiai vadindavo Kupsteliu. Jis gimė apie 1860 m. Berezninkuose netoli Sangrūdos. Kupsto tėvai buvo mažažemiai valstiečiai. Punsko klebono kun. Simono Norkaus paskatintas, Kupstas pradėjo platinti lietuviškas maldaknyges. Dėl draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo jam grėsė areštas, todėl jis, ilgai nedvejodamas, pabėgo į Ameriką. Ten dirbo anglių kasyklose. Buvo įstojęs į vienuolyną, bet apsigalvojo ir išėjo iš jo. Vėliau įsidarbino kun. A. Miluko spaustuvėje, kur išmoko knygrišystės amato.

Į Punską sugrįžo XIX amžiaus pabaigoje (apie 1898 m.). Čia jis įsteigė devocionalijų parduotuvėlę. Tai buvo gera priedanga lietuviškai spaudai platinti. Kupstas knygas pirkdavo iš Kalvarijos knygnešės Agotos Zigmantaitės. Jas platindavo Punske (savo parduotuvėlėje), nunešdavo ir į apylinkės kaimus. Iš karto po spaudos atgavimo 1904 m. jis Punske įsteigė knygyną. Šis knygynas buvo įrengtas mediniame namelyje Punsko bažnyčios šventoriuje. Gaila, kad šio namelio mums nepavyko išsaugoti. Jis dar prieš keliasdešimt metų stovėjo šalia bažnyčios. Savo palikimą – apie tūkstantį knygų – Kupstas dovanojo Marijampolės gimnazijai.

Povilas Kupstas mirė 1940 m. Naujojoje Radiškėje. Palaidotas Sangrūdos kapinėse.

Pasak sangrūdietės Indrės Kubiliūtės, Sangrūdos žmonės prisimindavo jį pačiais geriausiais žodžiais. Pats gyveno kuklų, asketišką gyvenimą. Svidos dvaro „kašaruose“ įrengė bibliotekėlę ir rožančių dirbtuvėles. Povilas Kupstas buvo atsidavęs bažnyčiai: dirbo statant bažnyčią, patarnaudavo mišiose, laidojo žmones. Pinigus, gautus už knygas ir rožančius, taip pat atiduodavo parapijai. Žmonės netgi kalbėjo, jog knygnešys Kupstas buvęs palaidotas su vienuolio rūbais.

Lankome ir kito knygnešio Vinco Markevičiaus kapą. Markevičius draudžiamą spaudą pradėjo gabenti sulaukęs 30 metų. Turėjo nelanksčią per kelio sąnarį koją, todėl spaudinių važiuodavo savo brikeliu. Parsiveždavo maldaknygių, kalendorių, periodinės spaudos ir įvairaus turinio knygelių.

Pernešti per sieną samdydavo nešėjus. Aplinkiniuose kaimuose turėjo patikimų pagalbininkų – platintojų. Tai: Vincas Kaminskas iš Kampuočių kaimo, seserys Kraužlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės kaimo ir kt. Spauda aprūpindavo Punsko kunigą Motiejų Simonaitį.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo sodyboje atidarė privačią lietuvišką mokyklą, pasamdė mokytoją Vailokaitį. Mokykloje buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų vaikams bibliotekėlę.

1933 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu.

Apžiūrime Sangrūdos buvusią ir dabartinę šventovę (tiesa, tik iš išorės), įvairiom progom pastatytus paminklus. Pavaikštinėjame dar po miestelį ir keliu pro Navininkus, Mockus ir Senąją Radiškę lėtai riedame namo.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisVytis – tai ženklas, kuris amžiais telkė mus ginti Tėvynę (3 d.)
Kitas straipsnisLR Seimo rinkimai

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia