Esu kilusi iš Mlavos, mažo miestelio šiaurinėje Mazovijos dalyje, Lenkijoje. Daugelį metų gyvenu Varšuvoje. Esu meno istorikė ir rašytoja. Daugiau nei trisdešimt metų keliauju po Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Latviją, ieškodama pamirštų paminklų, gražių kraštovaizdžių ir, svarbiausia, įdomių žmonių. Mane domina ne tik lenkų pėdsakai šiuose kraštuose, bet ir vietos kultūra, papročiai, literatūra ir menas – plačiai suvokiamas šių regionų kultūros paveldas. Seku ir šiuolaikinio gyvenimo naujienas, mėgstu lankytis parodose, susitikti su įvairiais Lietuvos kūrėjais. Unikalų šių kraštų grožį fiksuoju fotoaparatu ir rašikliu. Savo kolekcijoje turiu daugiau nei 80 000 nuotraukų, darytų nuo 1990 m.
Nusprendžiau parašyti keletą straipsnių portalui punskas.pl ir pasidalyti su jumis istorijomis, nuotraukomis ir savo įžvalgomis apie Lietuvą. Serijos pavadinimas – „Kai žvelgiu į Lietuvą…“.
Kai žvelgiu į Lietuvą, prieš akis iškyla begalė įdomių vietų, o atmintyje – daug įdomių istorijų iš tolimos ir naujesnės istorijos – iš tos bendros, ir tik iš Lietuvos; mane žavi daugelis rašytojų, dailininkų, grafikos dizainerių darbų; lankydama dvarus ir rūmus bandau atsekti kadaise ten gyvenusių žmonių kasdienybę.
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad neturiu šaknų Lietuvoje ir nė vienas iš mano giminaičių neturėjo jokių ryšių su Lietuva. Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1990 m. pagal studentų mainų programą į Vilniaus universitetą (tuomet studijavau lenkų kalbą ir buvau pasirinkusi lituanistinę specializaciją Varšuvos universitete). Nuo to laiko reguliariai, dažnai kelis kartus per metus, grįžtu į šią Nemuno šalį. Nekukliai pasakysiu, kad esu apkeliavusi visą Lietuvą ir, manau, gan gerai ją pažįstu. Vilnius kartu su Ženeva yra mano mėgstamiausi miestai, vietos, kurias privalau aplankyti bent kartą per metus. Negaliu praleisti įdomių parodų ar susitikimų su žmonėmis; mielai apie tai rašau, norėdama pasidalyti žiniomis su savo tautiečiais.
Lietuva… Man tiesiog patinka ši šalis ir jos žmonės.
Dotnuva ir Paberžė – Tėvo Stanislovo Dobrovolskio kolekcija
Paberžė – tai nedidelis kaimelis į šiaurę nuo Kėdainių. XVIII a. antroje pusėje ir XIX a. valda priklausė baronams Šilingams. 1787 m. dvaro savininkas čia pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir varpinę. 1814 m. šalia bažnyčios jau stovėjo ir klebonija bei kluonas. 1863 m. Paberžės klebonas Antanas Mackevičius, bažnyčioje perskaitęs sukilimo manifestą, išėjo kovoti su pavergėjais. Buvusiuose barono Šilingo dvaro rūmuose 1993-iaisiais įkurtas 1863 m. sukilimo muziejus – vienintelis toks Lietuvoje.
Dotnuva istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1372 m. Prieš įsikuriant čia vienuoliams bernardinams čia jau buvo medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Vienuolius 1699 m. iš Vilniaus parsikvietė miesto savininkai – LDK referentas Jonas Vladislovas Bžostovskis su žmona Konstancija. 1701 m. rugpjūčio 16 d. steigiamuoju aktu vienuolynui paskirta žemės, suteiktos privilegijos, o vienuoliai įpareigoti pastatyti mūrinę bažnyčią. Nauji vienuolyno pastatai kilti pradėjo 1768 m., o mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia su klasicizmo elementais pastatyta 1773–1810 metais.
Netoli vienuolyno įkurta trijų klasių mokykla, vėliau išplėsta iki šešių klasių su teologijos pamokomis. Vienuoliai aktyviai rėmė 1830 ir 1863 metų sukilimus. Pralaimėjus pastarąjį, prasidėjo vienuolyno likvidavimas. Vienuoliams išsikrausčius, 1864 m. šventovė atiteko parapijos dvasininkams. 1911 m. kilus mieste gaisrui, bažnyčia sudegė, tačiau vėliau buvo atstatyta. Tarpukariu vienuolyno pastatuose buvo įsikūrusi klebonija ir globos namai, o po Antrojo pasaulinio karo – internatinė mokykla.
1990 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius pavedė kunigui Stanislovui Dobrovolskiui suremontuoti Dotnuvos bažnyčią ir buvusį bernardinų vienuolyną. Per dvylika metų vienuolis įvykdė savo misiją, sutvarkė taip pat kapines, jų vartus papuošė lietuviškais metaliniais kryžiais su saulės spinduliais, mėnuliu ir augaliniais ornamentais, o vienuolyno menėse ėmė kaupti liturginius drabužius, stulas ir buities daiktus.
Algirdas Mikalojus Dobrovolskis gimė 1918 m. Radviliškyje, netoli Šiaulių. 1936 m. įstojo į kapucinų noviciatą Plungėje, o 1941 m. davė amžinuosius įžadus. Po įžadų jam suteiktas vienuolinis vardas Stanislovas. 1944 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1944 m. kovo 25 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas į Petrašiūnų (dabar Kauno priemiestis) vienuolyną. Tačiau jau 1948 m. jam uždrausta pamokslauti Kauno arkivyskupijoje, o tų pačių metų rugpjūtį apkaltintas antisovietine agitacija ir nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio Komijos Respublikoje. Ten dirbo anglies kasyklose ir statybose. Iš lagerio paleistas 1956 m. rugpjūtį. Kai grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas į Vertimų parapiją netoli Jurbarko. 1957 m. kovo mėn. jis vėl buvo suimtas ir įkalintas lageryje, šįkart Vorkutoje. Apie metus, praleistus lageryje, jis pasakojo: „Šachtoje giedodavau, džiaugdavausi, kad gyvenu. […] Mano senatvės pensija 139 litai. Nedrįskite man skirti kalinio pensijos. Man būti Sibiro kaliniu – garbė.“ Grįžęs į tėvynę, kunigavo Joniškio, Ukmergės ir Raseinių dekanatų bažnyčiose.
Tėvas Stanislovas tuomet dažnai buvo keliamas į pačias skurdžiausias Lietuvos parapijas, šnipinėjamas, buvo atliekamos kratos, konfiskuojami jo pamokslai, uždrausta dėvėti kapucinų abitą, turėti barzdą. 1960–1961 m. jam uždrausta laikyti šv. Mišias ir sakyti pamokslus. 1961 m. vasarą atkurta teisė į kunigišką tarnystę. Negalėdamas dirbti pastoracinio darbo, Tėvas Stanislovas atsidėjo filosofijos ir teologijos studijoms, vertė knygas į lietuvių kalbą (mokėjo aštuonias kalbas), tarp jų savo mėgstamo poeto Rainerio Marijos Rilkės eilėraščius. 1966 m. jis buvo paskirtas į Paberžę parapijos klebonu. 1990 m. bažnyčios vadovybė jį perkėlė į Dotnuvą, kur jis renovavo bažnyčią ir buvusį bernardinų vienuolyną.
Tuo metu jam buvo jau 72 metai, tačiau jis toliau tarnavo savo parapijiečiams. Pas jį atvykdavo tikintieji iš visos Lietuvos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir panaikinus cenzūrą, Tėvo Stanislovo pamokslai pradėti spausdinti ir platinti žurnaluose bei knygose. 2002 m. dėl sunkios onkologinės ligos Tėvas Stanislovas grįžo į Paberžę ir, nepaisydamas silpnos sveikatos, vykdė dvasinę tarnystę. Kaip ir ankstesniais metais, Paberžė vėl tapo prieglobsčiu alkoholikams, narkomanams ir tiems, kurie gyvenime nerasdavo savo vietos. Per paskutines Mišias, kurias aukojo 2005 m. birželio 5 d., Tėvas Stanislovas apalpo. Mirė Kauno ligoninėje 2005 m. birželio 23 d. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje. Jo kapo vietą žymi kryžius su simboliniais trimis kapucinų ordino mazgais. Kapucinų vienuolyno vadovybė priėmė sprendimą rinkti medžiagą ir liudijimus, kad būtų pradėtas Tėvo Stanislovo beatifikacijos procesas.
1996 m. Tėvas Stanislovas buvo apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, o po metų jam suteiktas Kėdainių rajono garbės piliečio vardas. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metu 1999 m. jam skirtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Tais pačiais metais įteikta ir Santarvės fondo premija (Baltojo angelo statulėlė) už tautinės santarvės ir tolerancijos skatinimą.
Be pastoracinio darbo, Tėvas Stanislovas Dobrovolskis rinko senovinius siuvinėtus ir austus liturginius drabužius, maldaknyges, procesijų žibintus, apsiaustus, dalmatikas (diakonų liturginis drabužis), stulas, procesijų vėliavas ir antepedijus (altoriaus priekinės dalies apdangalas). Ypač vertingas yra 28 krepšelių viatikinei (Ligonių patepimo sakramentas) rinkinys, tarp jų – du XVII a. siuvinėti krepšeliai, ir unikalus, taip pat siuvinėtas, aukų rinkimo krepšelis. Vienuolis rinko ne tik liturginius daiktus, bet ir buitinius – žemės ūkio įrankius, puodus, spynas, raktus. Taip pat paveikslus ir papuošalus. Tėvo Stanislovo liturginių drabužių kolekcija didžiausia Lietuvoje, o joje esantys arnotai, datuojami nuo XVIII a. iki XX a. 8-ojo dešimtmečio. Jie buvo kaupiami ir saugomi ne tik Paberžėje, kur kiekviena siena, kiekvienas kampelis išnaudotas kaip atskira daiktų ekspozicija, bet ir bernardinų vienuolyne Dotnuvoje.
Dotnuva. Senoji bernardinų bažnyčia, vienuolyno koridorius, kun. S. Dobrovolskio kolekcijos fragmentai. K. Węglickos nuotr.
Kai XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje į Paberžę atvyko Tėvas Stanislovas, parapijos pastatuose gyveno kolūkiečiai: dvi šeimos kluone ir penkios – klebonijoje. 1979 m. kluonas perėjo kunigo globon. Ilgainiui jame atsidūrė liturginiai drabužiai, kuriuos jis rinko lankydamas įvairias bažnyčias. Dvasininkas minėjo aplankęs 150 lietuvių ir lenkų parapijų, iš kurių parsivežęs daugybę eksponatų. Taip pat vienuolį lankantys dvasininkai atveždavo jam liturginių daiktų arba parapijiečių namuose bei ūkiuose anksčiau naudotų, dabar nebereikalingų, įrankių ir rakandų iš savo parapijų. Daugiau nei 80 objektų iš kunigo sukauptos kolekcijos yra įtraukti į Lietuvos kultūros paveldo registrą.
Paberžė. Kun. S. Dobrovolskio kolekcija, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. K. Węglickos nuotr.
Liturginiai drabužiai, saugomi parapijos senovinėje klėtyje (svirne), tai tūkstančiai eksponatų. Seniausiems iš jų daugiau nei 200 metų. Klebonija ir kluonas perduoti Kėdainių krašto muziejui. Klebonijos ir kluono restauravimo projektą parengė Roma Bernadišienė. Restauruojant išsaugoti autentiški pastato elementai. Renovuotas stogas, išorinės sienos apkaltos naujomis lentutėmis, atnaujintos grindys ir langai, suremontuotos lubos, sienos ir elektros instaliacija, įrengta priešgaisrinė signalizacija. Klebonijos pastate palikti prieangyje kabantys varpeliai, viename iš kambarių eksponuojama raktų kolekcija, o koridoriuje – nuotraukos ir kompozicijos, sukurtos iš senų paveikslų rėmų.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
