Kai žvelgiu į Lietuvą, prieš akis iškyla begalė įdomių vietų, o atmintyje – daug žmonių istorijų. Šįkart siūlau prisiminti Vladislavą Starevičių, lėlinės animacijos pradininką.
Lėlinės animacijos pradininkas Vladislavas Starevičius
Kurį laiką V. Starevičius Lietuvoje buvo primirštas, dabar jo atminimas vėl gyvas. Jo darbai parodyti Lietuvos publikai per animacinių filmų festivalį „Tindirindi“, aptarti tarptautinėje akademinėje konferencijoje Vilniuje, o 2005 m. Lietuvos kinematografininkų sąjunga išleido knygą „Stebukladaris iš Kauno“. Jo darbų retrospektyva buvo surengta minint 125-ąsias menininko gimimo metines.
2007 m. Kaune atidengta režisieriui skirta atminimo lenta, o po septynerių metų netoliese įsikūrė elniaragio, skruzdėlės ir žiogo – pagrindinių jo animacinių filmų veikėjų – skulptūros. Liejinius atliko Zenonas Baranauskas. O ant namo Laisvės alėjoje 37, kuriame Starevičius gyveno ir dirbo 1909–1912 m., įmūryta lenta. Jos autorius skulptorius Algimantas Šlapikas.
1912 m. sausį, kai jaunas režisierius atvyko į Maskvą, niekas dar nebuvo girdėjęs apie jo filmus. Tuo tarpu Starevičius jau daugiau nei dvejus metus eksperimentavo su paruoštais vabzdžių kūnais. Šių eksperimentų rezultatas – aštuonių minučių filmas „Gražioji Lukanida“. Jį sukurti padėjo žmona Ana, dukra Irena bei montuotoja Maria Wodzińska. Šis pirmasis lėlių filmas pelnė Starevičiui šlovę ir finansinę sėkmę, žadėdamas jaunajam režisieriui puikią karjerą.
Starevičius gimė Maskvoje 1882 m. Kai būsimajam menininkui buvo ketveri, mirė jo motina. Tuomet vaikas atiduotas globoti močiutei į Kauną. Čia jis praleido savo vaikystę ir jaunystę. Anksti paaiškėjo jo gabumai tapybai, piešimui ir fotografijai. Jis užsiėmė karikatūra ir satyra. Tačiau labiausiai tyrinėjo supančią gamtą, o pagrindine jo aistra tapo vabzdžių rinkimas ir paruošimas.
1910 m. savo namų studijoje Kaune Starevičius, sužavėtas vabzdžių formų gausos ir įvairovės, nusprendė nufilmuoti įdomiausius vabalų egzempliorius. Filmo premjera įvyko 1912 m. Maskvoje. Tačiau personažai nebuvo gyvi aktoriai, o vabalai, vaidinę viduramžių stiliaus scenografijoje, pirmą kartą pavaizduoti naudojant sustabdyto kadro animaciją. Po premjeros kritikai net rašė apie filme pasirodančius dresuotus vabzdžius.
Maskvoje V. Starevičius sukūrė filmą „Žiogas ir skruzdėlė“. Tai buvo pirmoji Ivano Krylovo pasakėčios adaptacija. Pirmą kartą filmas parodytas Kopenhagoje 1912 m., o jo sėkmė pranoko lūkesčius. Puikiai įvaldęs filmų kūrimo techniką režisierius galėjo imtis temų, kuriose vyravo liaudies ir pasakų fantastikos motyvai. 1919 m. Starevičius iš Rusijos išvyko į Paryžių.
Starevičius eksperimentavo, kūrė modernias lėlių konstrukcijas. Jau braižydamas eskizus jis įsivaizdavo personažų veido išraiškas ir judesius, lipdė šimtus mažų galvyčių arba naudojo plastikines kaukes. Jo dukra Irena pagamintas lėles rengė, naudodama vielą, šviną, medieną, kamštieną, marlę, šilką, odą ir modeliną. Prancūzijoje V. Starevičius sukūrė keletą filmų vaikams, kurie jam vėl pelnė tarptautinių prizų. Tačiau pajamų mažėjo. Režisierius mirė skurde 1965 m.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
K. Węglickos nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
