Atostogas galima praleisti įvairiai. Galima ilsėtis prie jūros, o galima sėsti į automobilį ir išvažiuoti ten, kur laukia nauji įspūdžiai. Šįkart pasirinkome Anykščius – miestą, kuriame gamta, istorija, kultūra ir literatūra susipina į vieną gražų pasakojimą.
Mūsų kelionė prasidėjo Angelų muziejuje. Tyliai pabuvę tarp angelų, paveikslų ir skulptūrų, pajutome, kad Anykščiai kviečia neskubėti. Diena buvo graži, todėl išėjome į miestą.
Šv. Mato bažnyčia ir A. Baranauskas
Kairiajame Šventosios upės krante iškilusi Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia jau daugiau nei šimtmetį valdo miesto panoramą. Jos raudonų plytų bokštai matomi iš tolo ir yra vienas ryškiausių Anykščių simbolių.
Ši neogotikinė šventovė įspūdinga ne tik iš išorės. Įėjus vidun akį patraukia aukšti skliautai, neogotikiniai altoriai, vitražų spalvos ir seni vargonai. Čia norisi bent trumpam sustoti ir pabėgti nuo vasariško miesto šurmulio. Kaip tik žmonės renkasi į šv. Mišias.
Išėję iš bažnyčios sustojome prie Antano Baranausko paminklo. Bronzinė poeto, kalbininko ir vyskupo figūra atrodo susimąsčiusi. Tarsi pats poetas klausytųsi netoliese ošiančio Anykščių šilelio.
Tačiau Antanas Baranauskas mums nėra vien Anykščių žmogus. Jo gyvenimo kelias glaudžiai susijęs ir su Seinų kraštu. 1897 metais jis tapo Seinų vyskupu ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido čia. Seinų katedroje jis ir palaidotas. Todėl stovėdami Anykščiuose prie jo paminklo nejučia prisiminėme ir Seinus – miestą, kuris taip pat saugo svarbią šio iškilaus lietuvių dvasininko, poeto ir kalbininko gyvenimo dalį.
Ši vieta itin tinkama prisiminti „Anykščių šilelį“. A. Baranausko kūryba čia atrodo ne kaip tolima literatūros istorija, o kaip gyvas miesto kraštovaizdžio tęsinys. Medžiai, Šventoji, bažnyčios bokštai ir skvero ramybė sukuria ypatingą nuotaiką.
Medžių lajų takas – lūkesčiai ir netikėtas įspūdis
Ieškodami „Anykščių šilelio“ atgarsių, patraukėme į Medžių lajų taką. Tai dabar viena labiausiai išgarsėjusių Anykščių vietų.
Takas įdomus pats savaime. Jis vingiuoja tarp medžių, kyla aukštyn ir leidžia pasivaikščioti lajų lygyje. Tačiau čia mūsų laukė ir nedidelis nusivylimas. Tikėjomės platesnių panoramų, o eidami taku didžiąją laiko dalį matėme… medžius. Daug medžių.
Žinoma, tai ir yra lajų tako esmė. Tačiau jeigu atvažiuoji tikėdamasis plačių Anykščių apylinkių vaizdų, gali pasirodyti, kad už žalios sienos nelabai kas matyti.
Vis dėlto tako pabaigoje laukė maloni staigmena. Užlipus į apžvalgos bokštą atsivėrė visai kitas vaizdas. Iš aukštai pamatėme Šventosios vingius, žaliuojančius miškus ir Anykščių apylinkes. Apačioje likusios medžių viršūnės atrodė lyg didžiulė žalia jūra.
Tą akimirką supratome, kad iki bokšto eiti buvo verta.
Siauruko istorijos bėgiais
Toliau mus kelias nuvedė į Anykščių geležinkelio stotį, kur įsikūręs Siauruko muziejus. Čia Anykščiai atsiveria visai kitaip – per technikos ir geležinkelio istoriją.
Vos įžengus į muziejų, mus pasitiko jo darbuotojas. Sužinojęs, kad atvykome iš Punsko, jis nuoširdžiai nudžiugo. Pasirodo, Punsko kraštas jam gerai pažįstamas. Jis pasakojo, kad Anykščių Siauruko muziejuje gana dažnai lankosi mūsų krašto mokyklų mokiniai. Kalbėdamas apie Punską net paminėjo, kad gerai pažįsta Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotoją Joną Vaičiulį.
Toks netikėtas susitikimas iš karto sušildė kelionę. Atrodė, kad Anykščius ir Punską jungia ne tik Lietuvos keliai, bet ir žmonės, jų pažintys, mokyklos, bendros išvykos bei kultūriniai ryšiai.
Muziejuje saugomi siaurojo geležinkelio eksponatai, dokumentai, įvairi įranga ir senieji vagonai. Ypač įspūdingai atrodo garvežys „Kukuška“, pagamintas Čekijos „Škoda“ gamykloje.
Siauruko muziejus patrauklus tuo, kad čia galima ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir pajusti senosios geležinkelio istorijos atmosferą. Rankinė drezina, bėgiai, seni geležinkelio įrenginiai leidžia trumpam nusikelti į laikus, kai kelionė siauruku buvo ne pramoga turistams, o kasdienio gyvenimo dalis.
Atostogos, kurios lieka atmintyje
Tą dieną Anykščiai mums atsivėrė vis kitomis spalvomis. Angelų muziejuje – ramūs ir susimąstę, prie Šv. Mato bažnyčios – didingi, prie A. Baranausko paminklo – literatūriški ir netikėtai susiję su Seinais, Siauruko muziejuje – alsuojantys istorija ir primenantys Punsko kraštą, o šilelyje – žali ir vasariški.
Galbūt tokios ir turi būti atostogos Lietuvoje. Ne vien gulėti paplūdimyje ir ilsėtis, bet ir keliauti, žiūrėti, klausytis, prisiminti. Kartais nereikia vykti labai toli. Užtenka pasirinkti miestą, kuriame seniai nebuvai, ir leisti jam pačiam papasakoti savo istoriją.
Anykščiai mums tą dieną papasakojo nemažai. Ir nors Medžių lajų takas panoramomis gal ir ne visai pateisino lūkesčius, bokšto viršuje atsivėręs Šventosios vaizdas priminė, kad gražiausi dalykai kartais laukia pačioje kelio pabaigoje.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
