Rasos šventė, dar vadinama Kupolėmis, Saulėmis ar Krešėmis, yra viena seniausių lietuvių kalendorinių švenčių, siejama su vasaros saulėgrįža. Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, ji buvo sutapatinta su šv. Jono diena ir imta vadinti Joninėmis. Tačiau senoji šventės prasmė išliko iki šių dienų.
Manoma, kad vasaros saulėgrįža baltų kraštuose buvo švenčiama nuo labai senų laikų. Etnologės Pranės Dundulienės teigimu, jos ištakos siekia ankstyvąją gimininę santvarką. Rašytiniuose šaltiniuose ši šventė pirmą kartą paminėta 1372 metais. Pats pavadinimas „Rasa“ atsirado XIX amžiuje, kai istorikas Teodoras Narbutas juo pavadino senąją saulėgrįžos šventę.
Rasos simbolizuoja gyvybę, vaisingumą ir gamtos klestėjimą. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, kai, pagal senovės lietuvių tikėjimus, gamta pasiekia didžiausią galią. Šventės metu ypatinga reikšmė buvo teikiama vandeniui, ugniai ir augalams. Tikėta, kad rytinė rasa suteikia sveikatos ir grožio, todėl žmonės maudydavosi upėse, braidydavo po rasotą žolę, o žemdirbiai lankydavo laukus, tikėdamiesi gero derliaus.
Svarbi šventės dalis buvo kupoliavimas – vaistažolių ir žolynų rinkimas. Iš devynių rūšių augalų merginos pindavo vainikus, naudotus būrimams ir apeigoms. Taip pat gyvavo pasakojimai apie stebuklingą paparčio žiedą, kuris, anot legendų, pražysta tik trumpiausią metų naktį ir suteikia ypatingų galių.
Neatsiejamas Rasų simbolis – apeiginis laužas. Prie jo žmonės dainuodavo, šokdavo, budėdavo iki saulėtekio, šokinėdavo per ugnį tikėdami jos apvalančia ir gydančia galia. Degantis ratas ant aukštos karties simbolizavo Saulę ir jos amžiną judėjimą.
Šiandien Rasos, arba Joninės, tebėra viena svarbiausių vasaros švenčių Lietuvoje. Nors tradicijos kinta, jose vis dar išlieka svarbiausi senosios baltų pasaulėžiūros simboliai – vanduo, ugnis, žolynai ir žmogaus ryšys su gamta. Rasos primena, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, o vasaros saulėgrįža – ypatingas metas sustoti, pasisemti gyvybinės energijos ir švęsti gyvybės pilnatvę.
punskas.pl
