– Studijuoji taikomąją lingvistiką Varšuvoje. Kodėl pasirinkai tokias studijas?
Šias studijas pasirinkau neatsitiktinai – visų pirma turėjau suprasti, kad didžiausias mano potencialas yra kalbos. Galvodamas apie kalbų studijas, neturėjau jokių abejonių nei dėl savo gabumų, nei dėl darbo perspektyvų. Žinojau, kad nenoriu rinktis vienos kalbos, norėjau studijuoti visas, bet neradau tokios plačios studijų programos. Ištisas valandas apie savo pasirinkimus diskutavome tarpusavyje su draugais, nemažai dėmesio mums skirdavo mokytojai, kurie irgi domėjosi mūsų ateitimi. Aš pats daug laiko praleidau naršydamas interneto svetainėse. Perskaitęs šimtus atsiliepimų ir komentarų, susidariau platesnį studijų krypties vaizdą. Galų gale nusprendžiau tęsti prancūzų kalbos mokymąsi. Tuo metu tik Lenkijos universitetuose galėjau pasirinkti mane dominančią kryptį, t. y. dviejų užsienio kalbų studijas pažengusiems.
Kokios artimos man yra kalbos, sužinojau dar būdamas licėjuje. Pirmoji pamėgta užsienio kalba buvo anglų. Lengvai įsimindavau naujus žodelius, kuriuos reikėjo išmokti kiekvieną savaitę. Turėjau daug progų panaudoti gautas žinias (pvz., žaisdamas kompiuteriniais žaidimais). Vėliau visi pradėjome mokytis rusų. Nauja kalba, nauja abėcėlė. Paskutinėje gimnazijos klasėje išgirdau kuždant apie prancūzų kalbos mokytoją. Net neatsimenu, kada pradėjau lankyti papildomas prancūzų kalbos pamokas. Mano kuprinė staiga pasunkėjo nuo papildomų knygų ir languoto sąsiuvinio, kuriame naujų raidžių beveik nebuvo, užtat tarties taisyklių nesuskaičiuosi…
– Punsko licėjuje prancūzų kalba nedėstoma. Ar patekęs į universitetą turėjai sunkumų su šia kalba? Papasakok daugiau apie pačias studijas.
Iš pradžių sunku buvo atsirasti aplinkoje, kurioje studentai yra kalbų olimpiadų laureatai ir dvikalbių vidurinių mokyklų absolventai. Mano viena prancūzų kalbos valandėlė per savaitę atskleidė visas spragas, o daugiausia jų buvo kalbant. Teko daug dėmesio kreipti į tarties dalykus ir daug laiko praleisti pačiam po paskaitų, rašant diktantus, norint bent kiek prilygti kitiems ir neatsisveikinti su studijomis po pusės metų. Pirmi dveji metai buvo patys sunkiausi, bet ir vaisingiausi.
Taikomoji lingvistika – tai mokslas apie kalbą, jos struktūrą, funkcijas, vystymąsi ir apie įvairius reiškinius, kurie yra su ja susiję. Taip pat kylančios šioje srityje praktinės problemos ir jų sprendimas.
Studijų kryptis šiuo pavadinimu skiriasi nuo filologijos, kurią taip pat siūlo universitetai, tuo, kad pirmoji susitelkia ties viena kalba ir jos kultūriniais aspektais – istorija, bendruomenės mentalitetu, filosofija, literatūra, politika… Mano studijose vietoj kultūrinio aspekto yra antros užsienio kalbos tobulinimas. Tai nereiškia, kad visiškai nesimokome apie pasirinktos kalbos kultūrą. Tiesiog mažiau mums dėstoma tokių dalykų, kaip istorija ar literatūra.
Taikomosios lingvistikos studentas Varšuvos universitete renkasi dvi užsienio kalbas, kurias tobulins studijų metu – kalbą B ir kalbą C (kalba A tai jo gimtoji – įprastai lenkų). Vėliau reikia apsispręsti dėl specialybės – mokymo arba vertėjavimo. Visi studentai labai intensyviai (per savaitę skiriamos 8 valandos kiekvienai kalbai) mokosi savo pasirinktų kalbų (yra praktinė gramatika ir fonetika, rašymas, kalbėjimas). Privalomos yra kalbotyros, abiejų kalbų gramatikos ir fonologijos paskaitos. Laikui bėgant, studijos tampa vis įdomesnės – atsiranda translatorikos (vertimo) pagrindai, literatūra, praktiniai ir teoriniai mokymo seminarai, psichologija, pedagogika, informacinės technologijos, lenkų kalbos stilistika, balso emisija. Studentai gali taip pat gilintis į konkrečias lingvistines sritis, pvz., terminologija vertėjo karjeroje, specialistinių tekstų vertimas, literatūros vertimo problemos, šiuolaikinės translatorikos aspektai, semantika ir pragmatika, sociolingvistika. Atsimenu, kad tekstus versti pradėjome tik baigdami antrą kursą.
– Kokios yra tokių studijų perspektyvos?
Dviejų užsienio kalbų mokytojas bet kurioje švietimo įstaigoje, vertėjas žodžiu ir raštu – jei turėčiau įvardyti dvi pagrindines karjeras. Tačiau labai daug šios krypties absolventų dirba kitokius darbus, kurie reikalauja tobulo užsienio kalbos mokėjimo. Tai gali būti ir užsienio kliento konsultantas tarptautinėje įmonėje, ir apskaitos specialistas su x kalba. Galimybių yra daug, čia pateikiau tik kelis postus, su kuriais susidūriau internete.
– Kas Tau labiausiai patinka šiose studijose?
Mane visada žavėjo įvairumas ir plačios galimybės rinktis tai, kuo tikrai esi susidomėjęs. Mano atveju tai buvo subtitravimo (subtitrai kurtiesiems ir neprigirdintiems), subtitravimo gyvai (respeaking), ispanų bei rusų kalbų papildomi kursai.
Niekas nedraudė studijų metu mokytis dar vienos užsienio kalbos. Buvo studentų, kurie mokėsi ispanų, portugalų, norvegų ar švedų, bet ir tokių, kurie rinkdavosi mažiau populiarias kalbas – vengrų, olandų, nahuatlių (senovinė actekų kalba), sanskritą ar lenkų gestų kalbą. Pastarąją (lenkų gestų kalbą) Taikomosios lingvistikos institutas šiemet įtraukė į savo studijų programą. Tai pirmos tokios studijos visoje Lenkijoje.
– Kada pradėjai dirbti? Ką dirbi ir kur? Ar darbas yra susijęs su studijų kryptimi?
Dirbti pradėjau, praėjus mėnesiui po bakalauro diplominio darbo gynimo. Dirbu tarptautinėje informacinių technologijų įmonėje Varšuvoje. Ten užsiimu natūralios kalbos apdorojimu – kartu su įvairių kalbų lingvistų komandomis stengiamės, kad dirbtinis intelektas naujoviškuose elektroniniuose įrenginiuose būtų mažiau dirbtinis, o labiau natūralus ir autentiškas. Šis darbas yra tiesiogiai susijęs su mano studijų kryptimi – čia naudoju ne tik praktinius gebėjimus efektyviai komunikuotis prancūzų ir anglų kalbomis, bet ir teorines žinias apie kalbos struktūrą, įvairius labiau ar mažiau numatomus kalbos reiškinius.
– Daug keliauji. Ar sunku suderinti darbą, studijas ir keliones?
Reikia nemažai pastangų, norint suderinti įpareigojančias studijas, darbą beveik visu etatu ir keliones, kurios pastaruoju metu tapo tolimesnės. Be to, traukia savas kraštas ir LKN veikla, kur prasidėjo visas mano artistinis gyvenimas.
Manau, tereikia viską gerai suplanuoti ir laikytis to plano. Dažnai tenka daug paaukoti (atsisakyti kitų planų ar miego), nes juk gyvenimas neseka tavo kruopščių užrašų kalendoriuje (šypsosi).
– Papasakok daugiau apie keliones. Kur esi buvęs? Kokia įdomiausia ir gražiausia vieta, kurią verta aplankyti.
Dažniau važinėti po pasaulį pradėjau studijų metais – Slovakija, nebrangi Ukraina. Mūsų kaimyninės šalys tikrai gali pakerėti ir užburti. Be to, jos visai nėra brangesnės už atostogas Palangoje ar Sopote. Vėliau, kai pradėjau dirbti ir planuoti savo finansus bei laiką (studentai turi jo daugiau ir nėra suvaržyti darbo sutarties), keliavau po Latviją, Estiją, Maroką, Islandiją, Gruziją, Izraelį ir Palestiną. Tris savaites buvau Tailande ir Balio saloje, beveik mėnesį klajojau po Vietnamą ir Kambodžą, o dabar semestrui buvau išvykęs pasigrožėti Prancūzija ir tobulinti kalbos įgūdžius. Sunku rinktis iš tokios įvairovės, bet mano mėgstamiausia vieta yra Islandija – nuostabūs gamtovaizdžiai, trumpos dienos, kurias reikia saugoti ir išnaudoti, geizerių karštis ir nosį riečiantis sieros kvapas. Šaltomis ir lietingomis dienomis žmogus vertina kiekvieną šilto oro dvelksmą jaukioje patalpoje.
– Kodėl verta keliauti? Ką patartum norintiems keliauti žmonėms?
Sunkus klausimas. Kiekvienam keliavimas yra kažkas naujo. Esu tikras, kad keliavimas atveria akis, ypač kelionės į tolimesnes vietas. Staiga pamatai, jog tai tu esi tas baltaodis įsibrovėlis, nepritampantis prie aplinkos visomis prasmėmis. Bandai griauti stereotipus apie kitų šalių žmones ir jų apie tave. Dažnai esi priverstas pažvelgti į tam tikrus dalykus kitu kampu, padaryti kažką kitaip, tau neįprastu būdu. Jei neįstengsi nors trumpam gyventi kitaip, geriausiu atveju išleisi daug pinigų dideliam europietiškam viešbučiui su baseinu ir kokosų kokteiliais, blogiausiu – pakenksi vietos bendruomenei.
Keliavimas moko, kaip sunku tautai priklijuoti etiketę, nors tai mūsų visų įprotis. Kiekvieną dieną tam tikros baltai juodos idėjos apie įvairius dalykus mano galvoje yra ištepliotos įvairiomis spalvomis, stereotipai sugriauti, sudarytas naujas įspūdis. Pastebiu, kad pasaulis iš tikrųjų yra labai mažas – taip lengva nuvykti į kitą pasaulio kraštą, nors iš kitos pusės, jis toks milžiniškas, jog tai begalybei informacijų, jausmų, pasaulėžiūrų, tikėjimų (visko!) aprėpti pritrūktų vienos galvos ir vieno gyvenimo.
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
