Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
Mano tėvas Adomas Dominykas Bartoševičius (1891-03-14–1945-08-14) buvo gana aukšto ūgio, šviesiaplaukis. Vaikystėje iš pradžių buvo mokomas namuose. Kadangi mažas būdamas tėtis dažnai sirgdavo kvėpavimo takų ligomis, jį senelis Vaclovas vežė gydyti į Prancūziją. Tėvas ten toliau tęsė ir savo mokymąsi, laisvalaikiu griežė smuiku, grojo gitara. Sūnaus Adomo Dominyko lavinimui senelis Vaclovas ir senelė Ana skyrė daugiau dėmesio negu jo seserų Jadvygos ir Leonoros, bet tokia tėvų nuostata buvo įprasta tais laikais, nes sūnui atitekdavo pareiga pasirūpinti tėvais senatvėje. Grįžęs į Lietuvą, mano tėvelis baigė gimnaziją ir agronomijos mokslus Vilniuje. Labai puoselėjo Panemunio dvarą, buvo gražiai sutvarkyta aplinka, prie namų ošė tėvelio rūpestingai prižiūrimas parkas. Parke daugiausiai augo tuopos, ąžuolai ir liepos. 1954 metais daugumą medžių vietiniai „aktyvistai“ išpjovė, nors aplinkui augo didžiuliai miškai ir malkomis buvo galima apsirūpinti neniokojant parko.
Mūsų ūkyje buvo auginama daug įvairių gyvulių ir naminių paukščių: arklių, karvių, avių, kiaulių, vištų, žąsų, kalakutų. Tėvo numylėtiniai buvo arkliai, kai kuriuos dar ir dabar atsimenu: Lelka, Vyšnia, Grantas, Ziulka, Pestūnas. Lelka buvo labai graži ir smarki bėra kumelė. Ne su bet kuriuo arkliu ją pakinkysi drauge tempti vežimą – tik su Pestūnu. Kartą, jau pasibaigus karui, Lelka netoli namų ganėsi su kumeliuku ir aš netoli jų buvau. Keliu į mus artėjo stribas. Lelka ėmė nerimauti, žvengti, nes labai saugojo savo kumeliuką. Aš, septynerių metų „ūkininkė“, čiupau pasitaikiusį kuolą ir užsimojau norėdama uždrožti Lelkai, kad neįspirtų stribui, bet ta stryktelėjo į šalį, o smūgis kliuvo stribui. Laimė, kad tėtis jau buvo atskubėjęs, jis atsiprašė už mane, pasakęs, kad aš tai padariau netyčia.
Tėtis gerai nusimanė apie gyvulius, jų ligas, neprisimenu, kad būtų kada kvietęs veterinarą. Net kiti giminės prašydavo jo patarimų, susirgus gyvuliui. Ir apie dirvožemį gerai nusimanė. Su juo bendravęs Valatka vėliau prisiminė: „Paims saują žemių, suspaus, atgniauš kumštį ir pasakys, ką geriausia auginti toje žemėje“. Iš tiesų ūkininkavimas buvo tėvelio pašaukimas. Tėtis neturėjo ūkvedžio kaip senelis Vaclovas, kuris visa galva buvo pasinėręs į mediciną.
Medžioti tėvas irgi mėgo, buvo taiklus šaulys, kaip mūsų krašte sakoma, galėjęs pataikyti ir į skrendančią varną. Jis medžiodavęs drauge su mokytoju Labašausku, vaistininku Dakinevičiumi, Birštono viršaičiu Povilu Petrulioniu, kuris baigiantis karui pasitraukė į Vakarus. Kartais ir brolį Adomą jau paimdavo į mišką, nes šis buvo taiklus šaulys kaip ir tėvas. Medžioklės paslapčių mokėsi ir jaunesnysis brolis Jonas, bet į tikrą medžioklę jo dar neimdavo. Tėtis, būdamas jaunas, turėjo medžioklinį sakalą. Tik tas paukštis kartą kažko sunerimęs suleido jam į skruostą nagus. Randas likęs veide visam gyvenimui, o sakalų tėtis daugiau nelaikęs. Kiek atsimenu, medžioklei buvo laikomi keturi šunys, iš kurių pagrindiniai buvo pilkšvo plauko skalikė Briska ir Naftus. Turėjome ne tik medžioklinių šunų, bet dar ir kelis kitus. Arklius ganykloje padėjo saugoti didžiulė smėlio spalvos kalė Mirta, kuri buvo be galo meili ir žaisminga. Galingo balso Muras saugojo namus, pririštas prie būdos kieme. Tėčio numylėtinis Valtrofas, baltas su juodomis dėmėmis dogas, buvo laikomas namuose, vis sekiojo paskui tėtį ar gulėdavo prie jo kambario durų. Šunis prižiūrėjo Bačinskaitė, kilusi iš Nečiūnų kaimo. Mergina labai mėgo savo darbą – šunys visada laiku būdavo pašerti, iššukuoti, vedžiojami, treniruojami.
Tėtis taip pat domėjosi technika ir turėjo daug žemės ūkio padargų: maniežą, grėbiamąją, kuliamąją ir kitus. Prie namų buvo ir „maisternia“, kur buvo meistraujama ar taisoma įvairi technika. Patalpa būdavo apšviečiama karbido lempomis. Karbidą tėtis laikė rūsyje, lempas užpildydavo tik pats, nes sakydavo, kad tai pavojinga. Pokariu visi padargai buvo paimti į kolūkį be jokios kompensacijos. Laimė, kad tėvelis nesulaukė to laiko, kai vyko mūsų ūkio naikinimas.
Sekmadienį mūsų ūkyje niekada nebuvo dirbama, išskyrus, žinoma, gyvulių šėrimą ar kitus darbus, kurių nebuvo galima atidėti. Jau šeštadienio pavakare tėtis pasipuošęs imdavo į rankas pasivaikščiojimui skirtą lazdelę paauksuotu bumbulu, pasikviesdavo mane, šunį Valtrofą ir visi drauge žingsniuodavome parko alėja pas senelę Aną ir tetą Leonorą. Šeštą valandą pas jas buvo geriama arbata, vaišinamasi močiutės iškeptu pyragu. Paskui dar kiek su tėčiu pasivaikščiodavome, nueidavome net iki senų kapinėlių, kuriose jau nebebuvo laidojama, bet žmonės pagarbiai saugojo tą vietą. Sekmadieniais visada buvo lankomasi bažnyčioje, dažniausiai Nemajūnuose. Nuvykdavome ir į Jiezną, Birštoną, taip pat visada į metinius Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo (Žolinės) atlaidus. Pivašiūnus ypač mėgo mano mama, spėju, kad ji tikriausiai buvo padariusi įžadus ten kasmet lankytis, prašydama sveikatos mano seseriai Onutei, kuri vaikystėje dažnai sirgdavo. Ir dabar stengiuosi kiekvienais metais nuvykti į Žolinės atlaidus Pivašiūnuose, tęsti iš tėvelių perimtą tradiciją.
Didžiausios metinės šventės mūsų namuose, kol gyvenome visa šeima, būdavo šventos Kalėdos ir Velykos. Kalėdoms būdavo ruošiamasi ypač pakiliai. Mama su senele vadovaudavo namų tvarkymui, šventinių valgių ruošimui, o tėtis pasirūpindavo dovanomis, kartu su mumis, vaikais, Kūčių dieną puošdavo eglutę. Kūčių vakarienė buvo valgoma vidurnaktį. Visiems pavalgius, tėtis žvakių šviesoje grieždavo smuiku. Kalėdų rytą tėvelis gražiai papuoštame krepšyje mums iš tvarto atnešdavo dovanas, sakydavo, jog Kalėdų Senelis jas ėdžiose mums paliko naktį. Dovanomis būdavo apdalijami ir mūsų ūkyje dirbę samdiniai. Kadangi mano sesuo Janina gražiai mezgė, tai jos rankdarbiai dažnai būdavo įteikiami kaip dovanos. Per Kalėdas būdavo apdovanojami ir tėvų krikštasūniai bei krikšto dukros, kurių jie turėjo daugybę, vos ne iš visų aplinkui gyvenusių daugiau ar mažiau pasiturinčių šeimų. Šarkuvienės anūkas Juozukas, kurį ji vis atsivesdavo ateidama pas mus dirbti, dovanų gaudavo batus ar kokį drabužį, nes šeima buvo neturtinga.
Per šventų Velykų laikotarpį vieną dieną į mūsų namus būdavo sukviečiami visi mano tėvų krikšto vaikai. Lauke būdavo padengiami stalai, vaikai vaišinami duonos tešloje keptu kumpiu, pyragais. Paskui ridendavo margučius. Parke buvo įrengtos sūpynės, tai brolio Adomo pareiga būdavo prižiūrėti besisupančius. Mes tą dieną mažai begaudavome pasisupti, turėdavome pirmiausia leisti svečiams.
Rudeniop prieš mokslo metus visiems pas mus dirbusių samdinių vaikams tėtis padovanodavo pieštukų ir sąsiuvinių. O jau duonos tai niekada niekam nepagailėjo – kas pritrūkdavo, visiems skolindavo miltų. Iš kartos į kartą paveldėtas paprotys – paremti mažiau pasiturintį – visą laiką buvo gyvas mūsų namuose. Kartą tėvas pamatęs, kad vienuose mūsų giminaičių namuose samdinys pasiėmė valgyti bulvių iš katilo, kur buvo šutinama kiaulėms. Tėtis neiškentė ir pasakė tų namų šeimininkui, kad taip maitinti darbininką yra gėda.
Šeimoje vaikai nuo pat mažumės irgi buvo skatinami viskuo dalintis. Net kai aš, mažiausioji, buvau atlaiduose su tėvais Jiezne ir man buvo nupirktas blizgančiais popierėliais išpuoštas saldainis, turėjau pakentėti, viena nesmaližiauti. Grįžusi namo, turėjau pasidalinti juo su visais.
Vaikų lavinimu šeimoje daugiausia užsiėmė tėtis. Mokė jis visko praktiškai, ką pats mokėjo, o gabumų jis turėjo įvairių. Pavyzdžiui, vaikystėje šeimoje nekalbėjęs lietuviškai, jis vėliau kuo puikiausiai išmoko ir skaityti, ir rašyti šia kalba. Kadangi jo raštas buvęs labai gražus, tai žmonės dažnai kreipdavosi į mano tėvelį, jei reikėdavo parašyti raštą kokiai nors įstaigai. Kai reikėjo pasirinkti tautybę, senelis Vaclovas užsirašė esąs lenkas, o tėtis užsirašė lietuviu. Prie rašto, prie knygų tėtis pratino ir mus, nors didžiausia tėvo aistra buvo ūkis. Tėtis svajojo, kad namuose liks ūkininkauti vyresnis sūnus Adomas, o Jonas gavęs žemės irgi įsikurs netoliese, todėl stengėsi sūnums perduoti visas apie žemės ūkį sukauptas žinias.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, mūsų šeima buvo išbuožinta. Žemę nacionalizavo, pervedė į valstybės fondą, bet dalimi mums leido naudotis. Iš pavasarį apsėtų mūsų laukų vasaros pabaigoje didžiąją derliaus dalį išsivežė sovietai. Namai irgi buvo apiplėšti: išgabenti paveikslai, nusavinti visi sidabro dirbiniai (žvakidės, indai). Smuikas ir gitara buvo sudaužyti mūsų akyse – taip norėta mus paniekinti, įbauginti. Kai vyko krata ir buvo kraunami į vežimus mūsų daiktai, namai buvo apsupti enkavėdistų. Daryti kratų sovietinės valdžios atstovai visada atvykdavo pasitelkę gausią apsaugą.
Enkavėdistai, kaip enkavėdistai, o stribai kartais ir prajuokindavo. Kartą, jau po karo, užgriuvo stribai pas mus į namus, kaip buvo sakoma, „stalčiuose“ ieškoti partizanų. Užėjo vienas stribas į svetainę ir dideliame veidrodyje prabangiais rėmais išvydo save visu ūgiu. Pasitempė, atstatė į priekį krūtinę, šyptelėjo – gražus jis toks sau pasirodė su šautuvu. Bet aš pastebėjau jo kaliošus – jie buvo nunešioti ir apskretę.
1941 metų pradžioje (tuo metu, kai Sovietų Sąjunga ir Vokietija dar draugavo) šeimai buvo pasiūlyta repatrijuoti į Vokietiją, nes senelė buvo vokietė. Vokietijoje buvo siūlomos geros apsigyvenimo sąlygos, tačiau mama nesutiko. Repatrijuoti į Vokietiją nelabai norėjo ir senelė Ana, nes tada ji būtų buvusi atskirta nuo dukterų Jadvygos ir Leonoros (Jadvygos Marčiukaitienės ir Leonoros Beinaravičienės šeimoms vykti į Vokietiją 1941 m. valdžia neleido). Vokiečių pareigūnai šeimą ragino trauktis į Vakarus ir 1944 m., bet vėl buvo nuspręsta pasilikti Lietuvoje. Po brolio Adomo žūties mama labai apgailestavo, kad nepasinaudojo galimybėmis išvykti.
Šeimoje tėvai laikėsi tokios tradicijos, kad kiekvienam vaikui buvę priskirti naminiai gyvuliai, kuriais vaikas kiek galėdavęs rūpinosi. Būdama maždaug penkerių turėjau „savo“ karvę, aikštingą, mėgdavusią spardytis, todėl tėvas nusprendė tą neramų gyvulį parduoti. Karvę nupirko vokiečių kariuomenės pareigūnas ir atvyko jos pasiimti. Pamatęs kaip maža mergaitė verkia atsisveikindama su karvute, paglostė man galvą, paguodė ir pasakė, jog taip pat turi mažą mielą dukrytę.
1944 metais vokiečių kariškiai, prieš pasitraukdami iš Lietuvos, atvyko pas mano tėvą ir parke, toje vietoje, kur augo ąžuolai, paslėpė ginklų. Po kelių mėnesių, kai tik mūsų krašte ėmė veikti Lietuvos partizanai, tėvas tuos ginklus jiems atidavė. Mums priklausiusioje Rojaus pievoje, kuri buvo tarp mums priklausiusio miško ir Punios šilo, yra nusileidę ir desantininkų iš Vakarų, kurie tapo Lietuvos partizanais. Tėvas žinojo apie desantininkų nusileidimą, bet nuo šeimos labai slėpė, kelias dienas mūsų neišleido iš namų į lauką žaisti. Daugiau apie desantininkus nieko nežinau, bet tikriausiai ne visus paslėptus ginklus tėtis jiems atidavė, nes mano brolis Adomas, išėjęs į mišką 1948 metais, taip pat turėjo vokiškos ginkluotės.
1945 m. vasarą tėvas buvo suimtas, po dviejų savaičių tardymo Alytuje jį paleido. Pėsčiomis ir pakeliui vykstančių žmonių vežimais pavežamas šiaip ne taip grįžo namo. Iš karto atgulė į ligos patalą, aš, jauniausioji septynerių metų tėvo labai mylima dukra, nuolat buvau prie jo lovos, patarnaudavau jam. Dvi savaites pasirgęs tėvelis mirė rugpjūčio 14 dieną. Tą dieną labai smarkiai rėkė pelėdos parke. Vėliau parko augalai (alyvos ir kiti) buvo nusavinti, išvežti ir pasodinti Nemajūnuose, bet neprigijo.
(Bus daugiau)
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė
