Pastaruoju metu nemažai kalbama ir rašoma apie sūduvius ir jotvingius, pasirodo straipsnių bei įvairių leidinių. Kaip šiandien šią gentį turėtume vadinti – sūduviai ar jotvingiai? Kuriam pavadinimui teikti pirmenybę?
Susidomėjimas jotvingiais prasidėjo XX a. Daug pasidarbavo Kazimieras Būga, Jurgis Gerulis, Vytautas Mažiulis, Bronys Savukynas ir Aleksandras Vanagas, nemažai nuveikė lenkų mokslininkai: Jan Otrębski, Czesław Kudzinowski, Tadeusz Zdancewicz, Jerzy Antoniewicz, Jerzy Nalepa, švedas Knut Olaf Falk, rusas Vladimir Toporov, ukrainietis Anatolij Nepokupnyj ir kiti.
Mūsų žinios apie sūduvius (jotvingius) yra vis dėlto nuotrupinio pobūdžio. Nedaug žinome apie jų kalbą, gyvenamąsias ribas, kultūrą, socialinę bei politinę santvarką. Išnykus sūduviams, istoriografijoje atsirado visokiausių, kartais labai prieštaringų, aiškinimų. Šiandien dauguma sutinka, kad įvairiais vardais vadinti sūduviai, jotvingiai, dainaviečiai yra ta pati giminė – sūduviai (jotvingiai). Manytina, kad skirtingais vardais galėjo būti vadinami tos pačios kilties gyventojai. Šiaurėje ir vakaruose labiau buvo prigijęs sūduvių vardas, o pietuose — jotvingių ar dainavių.
Istorijos šaltiniuose vartojami įvairūs etnonimai jotvingiams pavadinti.
Kryžiuočiai jotvingius vadino sūduviais (lot. Sudi, Sudorum), o jų kraštą – Sūduva (lot. Sudovia, vok. Sudauerland). Sūduviai buvo gentis, su kuria kryžiuočiai anksčiausiai susidūrė. Be abejo, tą terminą jie ėmė vartoti ir kitoms jotvingiškoms gentims apibūdinti. Kryžiuočių dokumentuose galima aptikti jotvingių ir dainavių pavadinimus (vok. Jattuen, Jatuesen, Denove). Jotvingių ir dainavių pavadinimai yra ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje (na poušči Dojnova Jatveź).
Gan anksti (945 m.) etnonimas jotvingiai paminėtas Kijevo Rusios šaltiniuose. Tarp pasiuntinių į Konstantinopolį minimas Jatviag Gunarev (Nunarev?). Manoma, kad tai Kijevo kunigaikščio tarnyboje buvęs jotvingis. X a. ir vėlesnio laikotarpio Rusios šaltiniai jotvingius mini gan dažnai.
Lenkų šaltiniuose toliausiai į pietus buvusi jotvingių gentis, vadinta Polexia, o jos gyventojai – Polexiani. Šis pavadinimas, prof. Zigmo Zinkevičiaus manymu, greičiausiai yra kilęs nuo Luko (Elko) upės pavadinimo. Lietuviškai šį kraštą reikėtų vadinti Palekė, o jos gyventojus – palekiais.
Istoriniuose šaltiniuose šios genties vardai dažnai painiojami, arba vartojami kaip sinonimai. 1420 m. kryžiuočių rašte skaitome tokį tekstą: „per terram vocatam Suderland alias Jettuen („per sūduvių, kitaip – jotvingių, žemę“). 1422 m. dokumente rašoma: „terram vocatam Sudarum et Jatuitarum, quod idem est“ („sūduvių ir jotvingių žemę, o tai yra tas pats“). 1259 m. Mindaugo rašte rašoma: „Denowe tota, quam etiam quidam Jetwesen vocant“ („visa Dainava, kurią taip pat Jotvingiais vadina“). Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Traidenis kirilica rašytame metraštyje save titulavosi Jotvingių ir Dainavos didžiuoju kunigaikščiu.
Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, vartojant jotvingių terminą, prieš akis reikia turėti galimas dvi skirtingas reikšmes: siauresniąją – jotvingių gentį ir platesniąją – nurodytą visą genčių junginį.
Be abejo, Sūduva buvo prie Galindos ir Nadruvos, Dainava – šiek tiek toliau į rytus nuo Sūduvos, Jotva (jotvingiai) – į pietus nuo šių abiejų, o už jos dar toliau pietuose – Palekė (dab. Palenkė).
Jotvingių vardo kilmė
Prof. Z. Zinkevičius rašo[1]: „Jotvingių vardas padarytas su priesaga -ing iš srities vardo Jotva, kuris greičiausiai buvo hidroniminės kilmės. (…) Viename 1516 m. dokumente minima Jotvos upė (Jatfa) kažkur apie Lydą, galėjusi duoti pradžią jotvingių vardui. J. Nalepa jotvingių vardą kildina iš hidronimo Ančia < *Antā (: latv. ots, ote „gilus griovys“, „latakas“), remdamasis lenkų lotyniškuose šaltiniuose rastomis formomis su -en- (Jentuosi, Jentuesones), esą leidžiančiomis rekonstruoti *Jętьvęgъ iš baltų *Ant-iv-ingas. Tačiau šaknį su -n- turi tik maža dalis esamų šio vardo įrašų, be to, ne patys seniausi, todėl -n- gali būti aiškinamas kaip tolesnio skiemens su -n- asimiliacijos padaras.
Be etnonimo Sūduva, šaltiniuose sutinkamas ir trumpesnis Sūdva, lot. Sudi, dgs. kilm. Sudorum. Prūsai greičiausiai vartojo formą su priesaga -ava, taigi lietuviškai būtų Sūdava (lot. Sudavia), gyventojai – sūdaviai. Dėl priesagų -uva : -ava : -va plg. Liet-uva, latv. Liet-ava, rus. Lit-va (sen. rus. ir Lit-ъva).“
Sūduvių vardo kilmė
Vardas Sūdava taip pat yra hidroniminės kilmės etnonimas. Lietuvoje yra upės Sūdupis ir Sūduonia. Šis vardas galėjo reikšti „pelkėtą vietą“. Sūduvių vardą antrame amžiuje po Kristaus paminėjo Ptolemajas. Jis graikiškai rašė Soudinoí (lietuviškai būtų sūdynai).
***
Jotvingiai nepaliko rašytinių paminklų. Apie jų kalbą galima spręsti iš dokumentuose užfiksuotų asmenvardžių ir vietovardžių. Nemažai jų aptinkame ir šiandien. Istorinių dokumentų yra nedaug, tad sunku susidaryti jotvingių kalbos vaizdą. Mokslininkai deda labai daug pastangų jotvingių kalbai išaiškinti. Susidarė net speciali disciplina – jotvingistika. Rekonstruojant jotvingių kalbą susiduriama su dideliais sunkumais. Antai šiaurinėje ploto dalyje išnykus jotvingiams, įsikūrė lietuviai, kurie sulietuvino jotvingių vietovardžius.
Lenkų istorikas Jan Długosz rašė, kad jotvingių kalba „labai panaši prūsų ir lietuvių kalboms ir jiems suprantama“. Be abejo, jotvingių gentys šnekėjo vakarų baltų tarmėmis, artimomis prūsų, kurios buvo artimos lietuvių kalbai.
Jurgis Gerulis 1921 m. rašė, kad jotvingiai šnekėjo viena iš prūsų kalbos tarmių. Paprūsės sūduvių kalba galėjo būti prūsams artimesnė negu kitų jotvingių. Sūduvoje, dzūkų krašte yra daug jotvingiškų vietovardžių. Bet juk ir čia gyveno tie patys sūduviai ar jiems artimi kiti Paprūsės jotvingiai, šnekėję artimu prūsams dialektu.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Zinkevičius Z. Jotvingiai ir jų kalba. Terra Jatwezenorum, 2009, 1 t. 18–33 p.