Tęsiame pasakojimą apie Kubilinsko ir Skinkio žmogžudystę bei 1949 m. kovo 7 d. įvykdytą operaciją „Kanibalai“.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje šiuos įvykius aprašo taip:
„Dzūkas su bendražygiais buvo netoli plento iš Alytaus į Pivašiūnus. Bekalbant Audrūnas pastebi plentu važiuojant sunkvežimius su kariuomene. Žiūrim abu į plentą. Apie 150 metrų nuo mūsų plentu važiuoja nenutrūkstama virtinė sunkvežimių. Pirmutiniuose sėdi mongolai su baltais apsiaustais. Pašaukiu Guobą. Mašinos vis juda per 50 metrų atstumu viena nuo kitos.
– Aštuonios, devynios… dvylika… – skaičiuojam.
Visos pilnos mongolų. „Kurgi jie važiuoja?“ – staiga pagalvoju aš. Mūsų dėmesį patraukia dvi šarvuotos mašinos, riedančios kolonos viduryje. Po to vėl sunkvežimiai. Mane apima nerimas. Jeigu šitie sunkvežimiai važiuoja, tai tik ant mūsų galvų! Mums arba šilams! Bet ne, jokiu būdu ne šilams. Tai mūsų, Kalesnykų, miškui. Paskutinėmis dienomis prie Kalesnykų miško nušauti keli šnipai, be to, šis miškas dar nuo rudens nekrėstas. Pasižiūriu į laikrodį. Pusė pirmos. Vadinasi, šiandien būtų per vėlu krėsti mišką. Krata prasidės ryt, o šiandien mongolai apsups visą mišką.
– Tai mums skirta, – sakau Guobai, rodydamas į važiuojančias mašinas. Iš viso pravažiavo apie trisdešimt sunkvežimių ir visi grūste prigrūsti mongolų. O, kad jie žinotų, kad mes juos stebim!
Man tartum koks balsas kartoja, jog šitie rusai krės mūsų mišką. Nutariu šiandien likti dar čia. Su Audrūnu atsisveikinu. Nuvažiuojam pas ryšininką. Pasirodo, popierius dar nepargabentas. Teks laukti dar vieną dieną. Guoba su Vieversiu išeina parsinešti chalatų. Grįžta Guoba su Vieversiu.
– Baigta!.. Ties Žemaitėliais žmonės girdėjo sprogimus ir šaudymus. Pasakoja, jog rado mūsų bunkerius, – prašnabžda Guoba.
Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve Dieve, nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo, nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Susivaldau ir liepiu šeimininkui ir Nemunui palikti mus vienus. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4–5 km matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti – į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgusi perspėti mūsų, kad atgal nevažiuotume.
Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O galbūt abudu kartu? Širdyje lyg koks kirminas glūdi ir nuodija visą kraują. Žuvo viskas. Išdavikai ilgai mus sekė, kol pagaliau susekė. Dažnas vaikščiojimas, turbūt, išdavė mus. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervavęs ir ligotas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas (Gel. Vilko Tv.)… Vargšas Vanagas.
Važiuojam toliau. Gal Al. žinos ką? Tačiau ir čia: vienas žmogus sakė taip, kitas taip, o trečias dar kitaip. Betgi vienas dalykas atkreipia mūsų dėmesį. Žmonės pašnibždom kalba, kad pirmadienį apie 10 val. ryto Takniškių kaimo vieškeliu matę bėgant du civilius Alytaus link. Abu buvę tik su švarkais ir labai skubėję. Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:
– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?
Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu į tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio… Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. Juk Kapsas taip nuoširdžiai rašė „Raudonąjį rojų“. Kam reikėjo rašyti, jeigu tada taip pat galėjo išduoti? Mintys, narpliojimai, svarstymai mane vėl apima. Kuo gi reikėtų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda?
Vėl nutraukiam pas Al. Čia sužinom, kad ir daugiau žmonių matę Takniškių vieškeliu einant du civilius. Abu civiliai pasiviję žmogų, važiuojantį į Alytų, ir privertę juos vežti. Tą žmogų vienas asmuo atpažino ir pažadėjo mums kuo greičiausiai sužinoti jo pavardę. (…)
Ryžtamės važiuoti į įvykio vietą. Pasiėmę porinę pastotę, traukiam „moteriškų“ link. Važiuojam budriai: žvalgomės aplink ir laikome paruoštus ginklus. Iki „moteriškų“ nieko ypatingo. Ramu, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Takniškių vieškelis. Važiuojam greitai ir į kiekvieną artimesnę sodybą įbedame akis. Bet rusų, atrodo, šiandien nėra, ir mes be jokių nuotykių įvažiuojam į Kalesnykų mišką. Dar porą šimtų metrų, ir pasiekiam Žaibo bunkerį. Širdys ima smarkiai plakti. Mįslė palengva tampa aiški. Pas „moteriškus“ ryšininkė mums papasakojo, kad viename bunkeryje žuvę keturi partizanai, kitame – vienas. Aš nieko nepratariau, tik pajutau, kad tuo, kuo aš visiškai negalėjau tikėti, dabar reikės tikėti.
Visas miškas išbraidžiotas rusų. Pėdsakai pėdsakai… Netoli bunkerio pastebim ilgus ištryptus takus. Čia, reiškia, pradėtas supti bunkeris. Pirmoji linija nuo bunkerio per 150 metrų, antroji maždaug per 75 metrus, trečioji – per 50 metrų. Kur tik kelmas ar eglaitė, ten mongolo gulėta. Pro tokią masę prasiveržti buvo neįmanoma. Štai ir toji vieta, kur buvo Žaibo bunkeris. Dabar juoduoja duobė ir aplink suverstos smėlio krūvos. Ieškom kraujo pėdsakų, galbūt, rasim tą vietą, kur, išsiveržę iš bunkerio, kovojo mūsiškiai. Rusai patys pasakoję, jog čia buvę smarkiai gintasi. Tyrinėjam žemę, bet naktį kraujo pėdsakų negalim rasti. Kulkų nukapotos pušelės liudija, jog čia virė kautynės, paskutinės garbingos ir mirtį atnešusios mūsų drąsiajam Žaibui kautynės…
Bunkerio lentos apdegusios ir išdraskytos. Tikras karžygiškumas: žuvo patys, kas tik bunkeryje buvo. Ant keliuko, vedančio į bunkerį, guli kažkoks skuduras. Pakeliam. Tai antklodės gabalas, visas permirkęs krauju ir apdegęs. Toliau matyti sulankstyti ir sušaudyti bidonai, kuriuose buvo laikomas vanduo. Bidonai pajuodę nuo ugnies ir dūmų. Visur valkiojasi popiergaliai. Vaizdas nykus. Mėnulio šviesa ir medžių šešėliai jį daro dar nykesnį.
Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į duobės gilumą, tyrinėju akimis bunkerio angas ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisioji tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su „pragaru“ ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra…
Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O! Jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai. Prisimenu, kaip prieš dvejus metus aš ir Žaibas apžiūrinėjom bunkerį, kuriame žuvo Vytenis, Lordas, Nykštaitis ir Raktas…
Einam prie savojo bunkerio, esančio per kilometrą nuo Žaibo bunkerio. Keista – pėdsakų čia daug mažiau. Bunkeris buvo visiškai neapsuptas. Lubos įsmukusios į vidų. Aišku, kad bunkerį išsprogdino patys rusai. Įšoku vidun ir kapstausi po lentgalius, tikėdamasis rasti dokumentų skiautelių ar šiaip kokių mūsų įrankių liekanų. Deja, visiškai nieko nerandu. Aiškus išdavimas ir lygiai toks pat, kaip minėjo Vieversys! Bunkerio sienos sukapotos mūsų paliktų minų šratų. Tai padaryta, turbūt pačių mongolų mus apgauti, kad atrodytų, jog visi trys – Kariūnas, Kapsas, Vilnis – susisprogdinę patys.
Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti, tik išdavus mus. Galimas dalykas, kad Kapsas su tokiu planu ir atvažiavo paskutinį kartą pas mus. Tai įrodo ir ta aplinkybė, jog Kapsas, vykdamas pas mus, pirmiausia užsuko pas Žiogą (Žaibo šeimininką), kad šis jį nuvestų pirmiau į Žaibo bunkerį. Matyt, jis dar gerai nebuvo įsidėmėjęs tos vietos, kur buvo Žaibo bunkeris, todėl norėjo geriau įsitikinti. Kol buvome bunkeryje aš, Vieversys ir Guoba, Kapsas ir Vilnis neišdrįso pradėti savo išdavikiško darbo. Bet, kai jie liko vieni su Kariūnu, radosi puikiausia proga.
Gal jie jau seniai buvo numatę šią niekšybę? Vargu. Kai mes trise išvykom, jie galėjo laisvai išsikalbėti ir aptarti savo veikimo planus. Kuris iš jų sumanė ir įkalbėjo kitą tai padaryti? Aš manau, kad Kapsas. Jis įtikinėjo Vilnį, kad partizanauti nėra prasmės, nes vėliau ar anksčiau žūsią kaip ir visi kiti. O išlikti gyvam vilčių maža, nes bolševikai prieš partizanus pradėsią sustiprintą ofenzyvą. Karas neteikiąs jokių vilčių, o jeigu jis ir bus, tai už kokių 20 ar 30 metų. Be to, čia, apygardos štabe, Vilnis vaidinąs nežymų vaidmenį, su juo niekas nesiskaitąs. Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į tarybinių rašytojų eiles, o čia, turint šitiek gabumų, atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi.
Žinoma, galėjo būti ir kitaip. Bet kaip ten bebūtų, progą savo išdavystei pradėti jie surado labai gerą. Kadangi sekmadienį mes atsikėlėm apie 5 val. vakaro, tai Kariūnas nuėjo gulti visiškai išaušus. Miegantį Kariūną nušovę, Kapsas ir Vilnis kuo greičiausiai išdūmė Alytaus link. Kaip tik žmonės matė juos bėgant. Žmonių pasakojimu, vienas iš civilių buvo apsivilkęs paltu, o kitas – tik švarku. (Vilnies paltas buvo paliktas pas „Baurą“, ir todėl jo nebuvo kaip paimti). Štai kodėl mašinos važiavo taip vėlai, štai kodėl rusai taip skubėjo ir apsupo tik tą miško dalelę, kur buvo mūsų bunkeriai. Štai kodėl prie mūsų bunkerio nebuvo jokių kautynių, štai kodėl neradom jokių dokumentų likučių, nes rusai ramiausiai bunkerį iškraustė, o paskui naktį mūsų minomis išsprogdino. Štai kodėl lavonai buvo griežtai saugojami nuo žmonių akių, leidžiant juos apžiūrėti tik partiniams. Gandai, kad buvo užmušti 7–8 partizanai, buvo paleisti pačių MGB-istų, norint mus suklaidinti. Tokiu būdu mūsų bunkeryje žuvo tik Kariūnas, o Žaibo – Žaibas, Vanagas, Šermukšnis ir Labutis (pastarieji du buvo atvykę pas Žaibą tik sekmadienio vakarą).
Tokios didelės niekšybės, tokios velniškos klastos mes jokiu būdu negalim suprasti. Kokie žmonės pagaliau jiedu turėjo būti? Kur jų sąžinė? Ir tai padarė tie, kuriais mes pasitikėjom – inteligentai, šiokie tokie rašytojai, lietuviai, ateitininkai… Mes nerandam žodžių, kaip būtų galima visa tai apibūdinti. Ach, jūs niekšai niekšai!.. Štai kokių žmonių pas mus dar esama!..
…Sužinojom, kad „Bauro“ sūnų P. Vilnis ir Kapsas jau išdavė. Išdavė tą žmogų, kuris jiems tiek gero buvo padaręs, kuris jais rūpinosi ir saugojo daugiau negu pats save…
„Aktyvas“ pasidarė iškart drąsus. Dabar į Būdos kaimą stribai eina, nieko nebijodami. Ko gi jie dabar turi bijoti? Tie, kurių bijojo, jau negyvi…
Kiek Kapsas su Vilnim padarys dar išdavysčių? Daug jie nežino, tačiau Vilnis buvo pas kai kuriuos mūsų ryšininkus. Dabar tų ryšininkų gal ir nesuims, bet anksčiau ar vėliau vis tiek juos sutvarkys… Man net galvą pradeda skaudėti.
Štai toji naujoji inteligentijos srovė, kuri turėjo papildyti praretėjusias mūsų gretas! Toji srovė mūsų gretas dar labiau praretino pačiu niekšingiausiu būdu. Ką blogo Kapsui ir Vilniai padarė Kariūnas ir Žaibas? O Vanago tyliu būdu ir lakoniška kalba jiedu žavėjosi. Iš mūsų jie patyrė tik atvirumą ir nuoširdumą. Tokiam Kapsui visada stengdavausi padėti, rūpinausi jo saugumu, išleisdamas į kelionę, o jis, niekšas, mums štai kaip atlygino. O, kaip jis atlygino!“
Po šios operacijos išdavikai buvo nuvežti į Vilnių. Tą pačią savaitę abu žmogžudžiai nuėjo į operos teatrą. Vykstant spektakliui, jie pastebėjo merginą – pažįstamą partizanų ryšininkę. Pertraukos metu Kubilinskas išskubėjo apie ją pranešti MGB, o Skinkys pasiliko jos sekti. Mergina, įsimaišiusi į minią, žmogžudžiui dingo iš akių.
Už išdavystę Kubilinskui sumokėta 7300 rublių. Vilniuje jis gavo butą, darbą grožinės literatūros redakcijoje, buvo sugrąžintas į universitetą. Butas buvo skirtas ir į Vilnių atvežtiems K. Kubilinsko tėvams.
Saugumas planavo žmogžudžius panaudoti ir kitose operacijose prieš partizanus. Negalėjo. Žinia apie išdavystę pasklido po visą Lietuvą, pasiekė net Sibiro platybes. Išdavikai buvo demaskuoti.
Dainavos apygardos partizanai išdavikams paskelbė mirties nuosprendį, kurio įvykdyti neįstengė.
Kubilinskas lyg niekur nieko ir toliau rašė eilėraščius, dirbo leidyklose, redakcijose, gavo LTSR respublikinę premiją. Iki mūsų dienų pasirodė 75 Kubilinsko knygos, net 30 jų buvo išleistos nepriklausomoje Lietuvoje!!!
Ir vis dėlto krauju sutepta sėkmė laimės nedavė. Išdaviko šalinosi draugai ir pažįstami. Jis dienas skandindavo degtinėje. Nuo jos mirė 1962 metų kovo 9 dieną, trylika metų ir dvi dienos po išdavystės.
Saugumo užverbuotas A. Skinkys buvo pasiųstas į Varėnos rajoną, kur įsidarbino Rudnios mokyklose. Jam, kaip ir Kubilinskui, dėl antisovietinių eilėraščių buvo užtrenktos redakcijų durys. Grožinės literatūros leidykla atmetė (parengtą su Kubilinsku) eilėraščių knygelę vaikams. Jam, kaip ir Kubilinskui, buvo suteikta galimybė „reabilituotis“.
Skinkys po įvykdytos žmogžudystės tęsė studijas Vilniaus universitete. Vėliau dirbo Pedagoginės literatūros leidykloje Kaune, „Literatūros ir meno“, „Lietuvos pionieriaus“, „Šluotos“, „Vakarinių naujienų“, „Kultūros barų“ redakcijose, mokytojavo Ukmergėje, Dauguose.
Mirė ne sava mirtimi. Manoma, kad pasikorė.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
