Verbų sekmadienį kunigas, skaitydamas skelbimus Didžiajai savaitei, pasakė: „Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį prašome užlaikyti rimtį ir sausą pasninką“. Pasninkauti – šiuolaikiniam žmogui nelabai maloni žinia, nes pasninkas – tai susilaikymas ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. O klebonas dar pridūrė „sausą“ – tai reiškia visą tą laikotarpį leistina valgyti tik (juodą) duoną, užsigeriant vandeniu.
Įtariu, kad tokio pasninko laikosi retas kuris mūsų bendruomenės narys. Daugelis įsitikinę, jog pakanka nevalgyti mėsos produktų, tačiau neatsisako žuvų, kiaušinių, pieno produktų, ir iš tikrųjų – pavalgo iki soties. Ar galima tada kalbėti apie pasninkavimą? Kiekvienas skaitytojas teatsako į šį klausimą pats…
Žvelgiant iš Katalikų Bažnyčios pozicijos, pasninkas pirmiausia turi priminti, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Tai pasakė pats Jėzus gundytojui po 40 pasninkavimo dienų dykumoje. Pasninkaujant svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir sielos – kūniškos ir dvasinės žmogaus plotmės. Nekreipdami dėmesio į kūno maitinimą, daugiau to dėmesio skiriame sielos reikalams: maldai, giliam gyvenimo prasmės bei santykių su Dievu, su artimu, apmąstymui. Be to, nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių pasninkas buvo neatsiejamas nuo išmaldos ir gailestingumo darbų. Tai, ką žmogus sutaupydavo pasninkaudamas – atiduodavo stokojančiam. Tai proga atitaisyti pažeistą socialinį teisingumą; ypač galima tai padaryti dabar, kai visai šalia, Ukrainoje, vyksta karas ir stokojančių pabėgėlių yra tiek daug…
Tačiau pasninkas turi daug platesnę prasmę ir reikšmę žmogaus kūnui tiesiog iš praktinės pusės. Apie tai daug ir nuodugniai prieš 100 metų rašė Vydūnas (1868–1953) knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“. Šiuo metu galima surasti ir daugiau tokio pobūdžio literatūros, tačiau mano dėmesį patraukė vos 27 metais už Vydūną jaunesnis alternatyviosios medicinos propaguotojas amerikietis Polis Bregas (1895–1976), kuris šią temą pristatė savo knygoje „Badavimo stebuklas“. Abi knygos – Vydūno, išleista 1991 m., ir Brego – 1993 m., į mano rankas pateko vienu metu: įsigijau jas Kauno medicinos akademijos knygynėlyje 1993 metais. Įdomu, kad tik dabar vėl sugrįžau prie šių leidinių, o anksčiau visiškai jų nesugretinau… Kai kuriems dalykams žmogus pribręsta su laiku. Galbūt turėjo prabėgti 30 metų, kad tai suprasčiau ir būčiau pasirengusi tokiems iššūkiams.
Štai keletas tų knygų ištraukų, įrodančių, kad žmogui ne pro šalį būtų valgyti sąmoningiau, saikingiau, o kartais – ir visiškai atsisakyti maisto. Aišku, kalbu apie statistinį asmenį – panašiai kaip pasninkavimo atveju, tokio praktikavimo turėtų vengti arba daryti tai pasikonsultavę su gydytoju ligoniai, silpnai besijaučiantys, nėščios ar žindančios moterys, dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą, ilgai keliaujantys, negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti, kas jiems duodama, krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai. Tačiau visi kiti gali išbandyti savo tvirtą valią ir įsitikinti, ar pasninkavimas, badavimas duoda rezultatų.
„Sako žmonės, reikia maisto, norint gyvam būti. Bet visai aišku, kad žmogus negyvėja, jei kuo daugiau maisto suvalgo ir sugeria. Priešingai, jis tada kuo dažniau ir sunkiau serga. Nėra reikalo daug valgyti. Bet geidulys žmogų varo, kadangi geidulys nori gyvėti ir gėralo jautrinamas. Žmonės iš tikrųjų dažnai valgo ir geria ne todėl, kad kūno gyvenimui tai reikalinga, bet kadangi yra skanu. To skanumo jie norėtų be saiko. O tai reiškia, geidulys nori penimas, auginamas. Ir žmonės krauja (krauna) ir lieja į kūną, kiek tik įstengdami. Ir taip jie smarkiai veikia savo sveikatą. Kuriančioji kūno jėga slegiama, tvirkinama arba stačiai žudoma.
Atrodo berods, lyg tai darytų tie valgiai ir gėralai. Taip ir yra. Bet jie yra tik priemonės. Patys veikėjai yra geiduliai. O kaltininkas – žmogus, kuris jiems duoda valią. (…)
Apskritai imant, tiktai mažesnioji žmonių dalis yra protinga, o visai maža išmintinga. Bet žiūrint į tai, kaip žmonės maitinasi, reikėtų nusiminti. Didžiausias žmonių skaičius maitinasi visiškai neprotingai. (…)
Žmogui lieka tik kūnui suteikti, kas jam reikalinga, saugoties kūno darbą trukdyti. Bet paprastai žmogus neatsižiūri į kūno reikalus, bet į tai, ko geiduliai šaukia. Ir marina kūno protą ir jo norą, jo instinktą ir trokštį. (…)
Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Daug daugiau žmonių miršta, per daug valgydami, negu badu. Mūsų laikais visai aiškiai sužinota, kad nepalyginamai didesnė ligų dalis pareina iš netinkamo mitimo ir dar iš didžio ėdimo. Žmonės stačiai žudo save maistu ir kiek jie jo praryja. Todėl vienas svarbiausiųjų patarimų visiems, kurie nori sveiki, jauni ir gražūs būti, yra šisai: Nevalgykime daug! Valgykime žmoniškai!“ (Vydūnas, „Sveikata, jaunumas, grožė“, Ketvirtasis leidimas, Kaunas, 1991 m.)
„Kai jūs badaujate nuo 24 iki 36 valandų arba tris-dešimt dienų, jūsų organizme pradeda veikti sveikatos gerinimo jėgos. Aš kartoju dar ir dar kartą, kad šios jėgos valo ir atnaujina jūsų organizmą. Ši energija visuomet su jumis. Kai jūs pradedate visiškai badauti su distiliuotu vandeniu, tai jūsų gyvybinės jėgos, paprastai eikvojamos kramtymui, virškinimui, rijimui ir šalinimui, dabar naudojamos organizmo valymui. Štai kodėl badavimas – tai gilus vidinis valymas, fiziologinis poilsis gyvybinėms jėgoms atnaujinti. (…)
Šioje knygoje nė karto nesakiau, kad badauti yra lengva.
Valgis pasidarė tokia svarbi mūsų gyvenimo dalis, kad jeigu atimtume iš žmonių maistą ir pasiūlytume jiems badauti, tai jie patirtų daug fizinių ir psichinių sunkumų. Tai svarbiausia badavimo nepopuliarumo priežastis. Žmonės – įpročio vergai,“ – skaitome P. Brego knygoje „Badavimo stebuklas“. Autorius cituoja ir kitus mokslininkus, autoritetus:
„Ateities gydytojas neduos vaistų, bet suinteresuos pacientą tinkama dieta.“ (Tomas Edisonas)
„Valgome, kad gyventume, o ne gyvename, kad valgytume. Kuo daugiau valgio, tuo daugiau ligų.“ (Bendžiaminas Franklinas)
Ir, grįžtant prie šio rašinio pradžioje paminėto pasninkavimo aspekto, baigsiu P. Brego žodžiais: „Badavimas pripažintas vienu iš seniausių gydymo metodų. Jis Biblijoje minimas 74 kartus. (…) Senovės pranašai badaudavo, norėdami apsivalyti dvasiškai. Jie žinojo, kad badavimas paaštrina ir sustiprina protą. Badavimas tobulina virškinimo organus, kepenis, netinkamiausiai mūsų naudojamą organą. Tada kepenys gerokai pasikeičia, o paskui efektyviau funkcionuoja. Visi jutimo organai taip pat atsistato ir pradeda geriau funkcionuoti. (…) Po badavimo pagerėja kraujo apytaka, geriau pasisavinamas maistas, padidėja ištvermingumas ir jėga. Po badavimo protas tiek sustiprėja, kad jis gali visiškai kontroliuoti kūną. Badavimas – tai kelias į vidinį dvasios švarumą.“
Taigi, čia ir slypi pasninkavimo prasmė: švarindami kūną, švariname ir dvasią. Tokiu būdu tinkamai pasirengiame ir suvokiame Velykų šventės prasmę. Nes juk Velykos – tai ne tik margučiai ir kiškučiai, gausiai apkrauti stalai, o gyvas, nuoširdus, sąmoningas tarpusavio bendravimas ir svarbiausia – Prisikėlimo, t. y. vieno didžiausių slėpinių, džiaugsmas.
Božena Bobinienė, punskas.pl
