Su lenkų keliautoja po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autore Katažina Venglicka (Katarzyna Węglicka) iš Varšuvos išsiruošėme į Aštriosios Kirsnos dvarą. Šioje vietoje niekuomet nebuvau, tad nežinia buvo, ko tikėtis. Pagal navigacinę sistemą nuo Punsko iki Aštriosios Kirsnos yra 20 km, kuriuos turėtume įveikti per 22 minutes.
Leidžiamės kelionėn. Beje, pasiekę Būdvietį, nukrypstame nuo pasirinkto maršruto ir sukame dešinėn. Kybartų kaimelyje sustojame prie „Jotvingių kiemo“, kurį prieš 30 metų įkūrė Lietuvos kariuomenės karininkas Donatas Mazurkevičius. Šioje vietoje buvau prieš kokius 15 metų, bet knieti vėl ją pamatyti, pažiūrėti, kas pasikeitė. Norėjosi ir mūsų viešniai iš Varšuvos šią vietą parodyti.
Mus pasitinka Donato Mazurkevičiaus motina.
– Donato nėra, jis Vilniuje, – sako ji.
– Gaila. O ar žinote, kad mes giminės? – klausiu pasisveikinęs. – Mano mama Pristavonių Dzemionaitė.
Kalbamės apie bendras šaknis, apie protėvius, kurie ilsisi senose Kybartų kaimo kapinaitėse…
Lankome muziejų po atviru dangum. Akį patraukia ištrauktas iš Kauno marių dugno įspūdingas kelmas. Jį Donatas parsivežė ir kartu su broliu Arūnu išskaptavo vidų, išpjovė duris, uždengė stogelį. Išėjo baublys. Į baublį mėgsta įeiti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. „Jotvingių kieme“ daug įdomių formų akmenų. Akmenys jotvingiams buvo labai svarbūs. Jie tikėjo, kad juose užsklęsta žmogaus dvasia, ir kas prisiliečia prie akmens, prisiliečia prie amžinybės.
Muziejaus eksponatai atspindi įvairias istorines epochas. Sovietmetį simbolizuoja Marytės Melnikaitės kolūkio ženklas, sudaužytas prieš keliolika metų. Dalį „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos sudaro senieji šio krašto žmonių buities reikmenys ir padargai. Įspūdingiausia muziejinės kalvos vieta – kompozicija „Visata“. Tai keturios iš girnapusių sukurtos skulptūrinės kompozicijos, kurios simbolizuoja dangų, žemę, skaistyklą ir pragarą. Norėtųsi čia pabūti ilgiau, bet laikas keliauti.
– Užsukite, kai bus Donatas, – sako muziejaus įkūrėjo motina ir dovanoja mums stiklainį „Jotvingių“ medaus.
Iki Aštriosios Kirsnos 7 km. Šį atstumą automobiliu įveiksime per 10 min. Aštriosios Kirsnos dvaro vartai įspūdingi, bet uždaryti. Prie jų pakabinta lentelė informuoja, jog tai privati valda, o įeiti ir fotografuoti galima tik savininkams sutikus. Be to, dvaro teritorijoje laksto palaidi pikti šunys. Mūsų laimei, yra ir savininkų telefono numeris.
– Laba diena, – skambinu telefonu, – atvykome iš Punsko, norėtume aplankyti dvarą.
– Prašau labai.
– Ar galima fotografuoti?
– Taip.
– O kas su piktais šunimis?
– Prašau nebijoti, jie nieko jums nedarys.
– Labai ačiū.
Dvaro savininkai svetingi žmonės. Feisbuko paskyroje rašoma, kad čia vyksta įvairios šventės, rengiamos krikštynos, vestuvės, organizuojamos edukacinės programos, fotosesijos, dailės plenerai ir kt.
Aštrioji Kirsna – tai nedidelis kaimelis, įsikūręs pusiaukelėje tarp Būdviečio ir Rudaminos.Tiesą sakant, jo taip ir nepastebėjau. Jeigu tikėti „Vikipedija“, čia veikia vidurinė mokykla, biblioteka, paštas, yra išlikęs dvaro pastatų ansamblis ir parkas.
Kirsna – jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Aštrioji Kirsna pirmą kartą minima beveik tuo pačiu laiku kaip Punskas, karaliaus Žygimanto III Vazos dokumente. Šiuo metu Aštriosios Kirsnos dvaras yra vienas didžiausių Dzūkijoje. Jame 19 pastatų ir senas parkas. Dvaras priklauso privačiam asmeniui.
Prieš mus raudonų plytų neogotikinio stiliaus vartai, įspūdinga dvaro terasa, rūmai ir parkas. Dvaro ansamblyje gausu vandens telkinių, tarp kurių driekiasi apžvalgos kalvelės. Tvenkinius jungia natūralūs bei dirbtiniai kanalai ir tėkmės. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai.
Aštriosios Kirsnos dvaras minimas jau XVI a. Laikui bėgant, dvaras ėjo iš rankų į rankas. Jo savininkais buvo garsūs didikai – Povilas Sapiega bei jo sūnūs, Masalskiai ir kiti. XIX a. viduryje dvaras tapo Gavronskių giminės nuosavybe. Tuomet dvaro ansamblį sudarė 19 statinių ir parkas. Buvo pastatyti neoklasicistinio stiliaus dviejų aukštų rūmai su keturiomis kolonomis, ornamentuotais langais ir durimis. Dvare veikė plytinė, spirito gamykla, kalkinė, malūnas, lentpjūvė.
1922 m., vykdant žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas. 1927 m. dvaro rūmuose buvo įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Aštriosios Kirsnos dvaras buvo didžiausias visoje Užnemunėje. Jo savininkas valdė 235 ha žemės ir dar nuomojo 100 ha. Čia stovėjo 23 pastatai, iš kurių labiausiai išsiskyrė rūmai (jų būklė dabar apgailėtina). Spirito varykla per metus pagamindavo 250 tūkst. litrų degtinės. Tvenkiniuose buvo auginami karpiai. Parke augo daug retesnių medžių: bukų, maumedžių, Vengrijos eglių, šilkmedžių, abrikosų, persikų ir kt.
1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija.
1992 m. dvarą susigrąžino tiesioginiai jo paveldėtojai. Beje, dvaro atstatymas ir jo išlaikymas peraugo jų finansines galimybes, todėl teko jį parduoti dabartiniam savininkui.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Autoriaus nuotraukos
