Pirmieji Tauro apygardos vadai Leonas Taunys-Kovas ir Zigmas Drunga-Mykolas Jonas buvo profesionalūs kariškiai, prieškariu baigę A. Smetonos karo mokyklą Kaune. Vėliau tapo karo lakūnais – tai rodo jų neeilinius gabumus, troškimą siekti maksimumo, nes aviacija buvo drąsių, talentingų ir atkaklių vyrų pasirinkimas. Abu jie kilę iš Šiaurės Lietuvos, bet jų patriotinės nuostatos, ištvermė, gebėjimas lanksčiai vadovauti ir prisiimti atsakomybę buvo tos savybės, dėl kurių jie ir buvo išrinkti pirmaisiais Tauro apygardos vadais Suvalkijoje.
Leonas Taunys-Kovas (1900–1946)
Leonas Taunys gimė 1900 m. lapkričio 12 d. Bučiūnų kaime, Pašvitinio valsčiuje, Šiaulių apskrityje. 1920 metais baigė keturias gimnazijos klases ir buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnaudamas jis nusprendė pasirinkti kario profesiją. 1921 m. baigė Kauno A. Smetonos karo mokyklą. Iki 1925 metų L. Taunys tarnavo DLK Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke, tačiau jį traukė aviacija. 1926 m. baigė aviacijos karininkų kursus, o 1927 m. – aukštojo pilotažo mokymus. Vėliau tarnavo 1-ojoje Lietuvos karinių oro pajėgų eskadrilėje. 1928 m. spalio 1 d. L. Tauniui buvo suteiktas karo lakūno vardas, o Lietuvos Respublikos Prezidentas 1930 m. lapkričio 23 d. aktu jam suteikė kapitono laipsnį. Sovietams pirmą kartą okupavus Lietuvą, L. Taunys vadovavo Dariaus ir Girėno sklandymo mokyklai. Kuomet prasidėjo Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga, nuo 1941 m. birželio 23 d. Leonas Taunys gyveno ir dirbo uošvio Jono Statkevičiaus ūkyje Pasūduonio kaime netoli Marijampolės.
1945 m. liepos pradžioje L. Taunys-Kovas įsijungė į pasipriešinimo sovietiniams okupantams sąjūdį, o liepos 19 d. Skardupių klebonijoje kunigo Antano Yliaus iniciatyva susirinko Suvalkijos partizanų vadai: V. Gavėnas-Vampyras, kpt. L. Taunys-Kovas, A. Ratkelis-Oželis, J. Pileckis-Brokas ir kiti. Tą dieną buvo įsteigtas Tauro apygardos štabas, jo viršininku tapo L. Taunys-Kovas. Netrukus 1945 m. rugpjūčio 15 d. buvo įkurta ir Tauro apygarda, o pirmuoju jos vadu vėlgi išrinktas kapitonas Leonas Taunys-Kovas. Posėdyje buvo nuspręsta, kad Tauro apygardai priklausys visa Užnemunė: Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Lazdijų apskritys bei kairiajame Nemuno krante esanti Alytaus apskrities dalis. Nutarta leisti apygardos pogrindinį laikraštį „Laisvės žvalgas“. Kadangi L. Taunys-Kovas buvo pirmas apygardos vadas, jam teko vadovauti sudarant apygardos laisvės kovotojų drausmės statutą ir kitus organizacinius dokumentus, patvirtinti apygardoje veikiančių partizanų rinktinių struktūras, nustatyti rinktinių ir apygardos veiklos ribas, patvirtinti išrinktus rinktinių vadus, štabų sudėtį ir struktūrą. Dar vasaros pabaigoje buvo nutarta lapkričio 11 d. Kaune surengti visos Lietuvos antisovietinio pogrindžio kovotojų atstovų suvažiavimą. Suvažiavimo metu buvo numatyta įkurti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). 1945 m. rugsėjo 16 d. Skardupiuose buvo įkurtas Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK), o L. Taunys-Kovas buvo paskirtas pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Spalio mėnesį jis susitiko su Kauno pogrindžio vadovais ir jiems pavedė Kauno apskrityje įkurti Algimanto partizanų apygardą.
Pirmąjį Tauro apygardos vadą ir jo štabą sovietinis saugumas susekė gana greitai. Po 1945 m. spalio 21 d. Skardupių klebonijoje įvykusio paskutinio LIK posėdžio spalio 22-osios rytą MGB pajėgos apsupo Skardupių kleboniją ir L. Taunio-Kovo uošvio J. Statkevičiaus sodybą.
Kunigą Antaną Ylių, L. Taunį-Kovą areštavo pirmiausiai. Paskui per dvi paras į MGB pinkles pateko kiti vyriausieji Tauro apygardos štabo pareigūnai ir vos ne visi LIK nariai bei dalyviai. Pasislėpti pavyko tik majorui Zigmui Drungai-Šernui, vėliau pasivadinusiam Mykolu Jonu, ir Jonui Pileckiui-Brokui.
Pradžioje L. Taunys-Kovas buvo kalinamas Marijampolės kalėjime, o lapkričio 6 d. jį pervežė į NKVD kalėjimą Vilniuje. Ten buvo žiauriai kankinamas, tardomas dieną ir naktį po keliolika valandų per parą, tačiau jo palaužti nepavyko. 1946 m. balandžio 2 d. byla Nr. 5756 buvo baigta. Uždaras Lietuvos SSR NKVD kariuomenės tribunolo teismo posėdis Vilniuje 1946 m. liepos 20–22 d. L. Taunį-Kovą nuteisė sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1946 m. lapkričio 26 d. KGB rūmų specialiose rūsio patalpose, o jo kūnas užkastas Tuskulėnų dvaro teritorijoje bendrame kape kartu su okupantų nužudytais kitais Lietuvos laisvės kovotojais. Sušaudytas buvo ir Tauro apygardos štabo narys Vytautas Bacevičius-Vygandas, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sesers sūnus. Vytautas Juodsnukis knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ rašo: „Kitus buvusius apygardos pareigūnus nuteisė katorgos darbams. Vaclovą Pupelį-Tautvydą – 15 metų ir 5 metams tremtin, plk. Liudviką Butkevičių-Luobą – 10 metų ir 5 metams tremties, kunigą Antaną Ylių-Vilką – 10 metų, apygardos mobilizacijos skyriaus viršininką Stasį Šačkų-Uosį – 10 metų ir 5 metams. Juozą Dulinską, Klemensą Daukšą, Vladą Mikutą ir kitus – po 10 metų katorgos ir 5 metus tremties. Inžinierius Vincas Radzevičius-Vaidila, apygardos partizanų spaudos leidėjas ir LIK narys, matyt, tardymo metu buvo nukankintas…“
1998 m. lapkričio 18 d. jo (ir 767 kitų) nužudytų palaikai buvo aptikti ir identifikuoti. Dabar ten įrengtas kolumbariumas. Pasūduonės kaimo bevardei gatvei 2016 metais buvo suteiktas Leono Taunio pavadinimas. 1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu L. Taunys-Kovas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu. 2000 m. kovo 21 d. jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), o tų pačių metų kovo 28 d. pripažintas kario savanorio statusas.
Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas (1904–1946)
Antrasis Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių miestelyje. Mokėsi Zarasų progimnazijoje, vėliau Rokiškio gimnazijoje, priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms, rašė eilėraščius. 1926 m. baigęs gimnaziją įstojo į Kauno A. Smetonos karo mokyklą. 1929 m. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Z. Drunga gavo paskyrimą į Panevėžio DLK Mindaugo 4-ąjį pėstininkų pulką. 1932 m. sėkmingai baigė Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyrių, jam buvo suteiktas karo lakūno vardas, jis tapo lakūnu žvalgu. 1935 m. suteiktas kapitono, o 1940 m. majoro laipsnis. Vos prasidėjus sovietinei okupacijai, majoras Z. Drunga, kaip nepatikimas, 1940 m. liepos mėn. buvo išleistas į atsargą. Vengdamas represijų jis išvyko į Ramygalą, kur jo žmona tuo metu dirbo pradžios mokyklos mokytoja. 1941 m. Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, Z. Drunga pradžioje dirbo sandėlininku, o vėliau Kauno miesto priešgaisrinės apsaugos vieno iš skyrių viršininku. Šiame skyriuje su kitais bendradarbiais, anksčiau buvusiais karo lakūnais, įsirengė spaustuvę, kurioje spausdino pogrindinį laikraštį „Baltija“, išleido keletą numerių. Susikūrus kovos prieš nacių okupantus Lietuvių fronto organizacijai, Z. Drunga dirbo šios organizacijos Kauno apygardos štabe. Laimei, jam pavyko išvengti gestapo represijų, nors daug jo bendražygių buvo suimta. 1944 m. artėjant sovietinei kariuomenei prie Lietuvos, vokiečiai Kauno ugniagesius evakavo į Vokietiją, tačiau Z. Drunga pasiliko Kaune. Frontui nuslinkus į Vakarus, pradžioje su šeima jis pasitraukė į Zapyškį, o vėliau grįžo į Kauną ir dirbo Kauno ugniagesių komandos viršininku. 1945 m. pavasarį NKVD pradėjo jį kviesti į „pokalbius“. Žinodamas, kuo tie „pokalbiai“ gali baigtis (kartais žmonės po jų tiesiog dingdavo ar būdavo randami negyvi), ėmė slapstytis. Keliaujant į Suvalkiją pas partizanus, Šilavoto stribai Z. Drungą suėmė ir uždarė į daboklę. Laimė jam nusišypsojo dar kartą. Po kelių parų išlaužęs langelio grotas jis pabėgo ir įsijungė į „Geležinio Vilko“ partizanų grupę. 1945 m. rugpjūčio 15 d. pirmuoju Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Z. Drunga-Šernas buvo paskirtas „Geležinio Vilko“ rinktinės vadu. Tuo metu ši rinktinė vadą turėjo anksčiau išsirinkusi pati, tai buvo atsargos karininkas, Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojas Juozas Stravinskas-Žiedas. Jis sutiko, kad Z. Drunga-Šernas perimtų vadovavimą, kaip turintis aukštesnį karinį laipsnį. Tačiau Z. Drunga nesutiko perimti vadovavimo, motyvuodamas tuo, kad J. Stravinską išsirinko patys kovotojai, be to, jis gerai pažįsta kovotojus, nes daug iš jų yra buvę J. Stravinsko mokiniai ar kaimynai. Taigi, kurį laiką rinktinei vadovavo du puikiai sutariantys vadai, kurie išliko artimi draugai ir vėliau Zigmui Drungai tapus Tauro apygardos vadu. 1945 m. spalio 5 d. sušauktame partizanų vadų posėdyje kaip LIK (Lietuvos išlaisvinimo komiteto) narys ir apygardos štabo karininkas dalyvavo Lietuvos aviacijos majoras Z. Drunga-Šernas. Posėdyje buvo išklausyti pranešimai apie LIK narių keliones į Žemaitiją ir Kauną, nutarta organizuoti susitikimą su generolais S. Zaskevičiumi bei M. Pečiulioniu ir pakviesti juos sudaryti vyriausiąjį karinio pasipriešinimo štabą. Taip pat buvo svarstyta galimybė užgrobti lėktuvą, kuriuo būtų galima perskristi į Švediją ir nugabenti lietuvių partizanų Memorandumą į užsienį. 1945 m. spalio 21 d. Skardupių klebonijoje įvyko paskutinis LIK posėdis, kuriame taip pat dalyvavo Z. Drunga. Buvo nuspręsta LIK steigiamąjį suvažiavimą sušaukti lapkričio 11 d. Kaune. Prabėgus vos kelioms valandoms po posėdžio, spalio 22 d. ryte, Skardupių apylinkėse MGB pajėgos jau vykdė savo juodą darbą. Buvo suimtas apygardos vadas Leonas Taunys-Kovas ir kiti apygardos štabo nariai. Zigmo Drungos ir Jono Pileckio bunkerio, kuris buvo netoli Skardupių klebonijos, sovietinėms saugumo pajėgoms nepavyko aptikti.
Netrukus Tauro apygardos štabas buvo atkurtas, o vadu tapo Z. Drunga, pasirinkęs naują slapyvardį Mykolas Jonas. Naujasis apygardos vadas gana greitai susisiekė su Lazdijų apskrityje veikusios Šarūno rinktinės vadovybe ir ši rinktinė buvo prijungta prie Tauro apygardos. Zigmo Drungos vadovavimo laikotarpis buvo partizaninio judėjimo apygardoje organizavimosi, struktūrų kūrimosi metas. Partizanų gretas nuolat papildė patriotiškai nusiteikę vyrai. Juos okupantai prievarta ėmė į sovietinę kariuomenę, jų šeimos buvo išvežtos, o jiems patiems grėsė suėmimas. Buvo tikimasi Vakarų pagalbos, ieškoma ryšių. Tam tikslui prie Lietuvos-Lenkijos sienos buvo sudarytos grupės partizanų, kurių uždavinys – užtikrinti žmonių ir korespondencijos pergabenimą per sieną. Apygardoje nuolat vyko kovos su okupantais. 1946 m. balandžio 9 d. bendrame Tauro ir A (būsimos Dainavos ap.) apygardų vadų posėdyje prie Ricielių kaimo (į šiaurę nuo Druskininkų) buvo suformuotas Pietų Lietuvos partizanų (PLP) srities štabas. Jo vadu tapo plk. ltn. J. Vitkus-Kazimieraitis, pavaduotoju mjr. Z. Drunga-Mykolas Jonas, operatyvinio skyriaus viršininku mjr. S. Staniškis-Antanaitis, Litas. Posėdyje kartu su kitais Dzūkijos partizanų vadais dalyvavo ir Merkinės bataliono vadas atsargos ltn. A. Ramanauskas-Vanagas. PLP srities štabo pagrindinis tikslas – sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos partizanų štabą. A. Ramanauskas-Vanagas knygoje „Daugel krito sūnų…“ aprašo šio posėdžio pabaigą: „Posėdis baigėsi dar prieš sutemas. Nuskambėjo partizaniška daina, o po to Mykolas Jonas visus suklupdė maldai. Jis taip paveikė vyrus, kad karštai meldėsi net ir tie, kurie paprastai būdavo abejingesni. Sužinojau, kad Mykolas Jonas visuomet nemažą dienos dalį skirdavo maldai. Šis žmogus visiems, taip pat ir man, paliko gilų įspūdį. Ir vėliau, keliaudamas po Tauro apygardą, apie Mykolą Joną iš partizanų ir jų vadų girdėdavau tik gera. Gaila, kad laisvės kova taip greit pasiėmė Mykolo Jono gyvybę, tačiau jis ir per trumpą laiką suskubo parodyti kilniaširdiškumo, beribio pasiaukojimo ir narsumo pavyzdį. Jo šviesus paveikslas išliks laisvės kovų istorijos puslapiuose.“ 1946 m. balandžio 22 d. PLP srities štabo posėdyje buvo priimta Lietuvos partizanų Deklaracija, skelbianti Lietuvos valstybingumo atstatymo principus. Šio posėdžio metu nutarta A apygardai priskirti iki tol jokiai apygardai nepriklausiusią Dzūkų rinktinę, o A apygardos Šarūno rinktinę palikti Tauro apygardai. Posėdyje buvo nutarta siūlyti PLP srities štabui patvirtinti partizanų aprangai buvusios Lietuvos kariuomenės uniformą ir įvesti partizanų skiriamuosius ženklus bei laipsnius. Taip pat apsvarstytas apygardos ir rinktinių vėliavų įsigijimas, ginklų bei šaudmenų kaupimas ir apskaita, partizanų rėmėjų apdovanojimas, santykiai su Lietuvos dvasininkija, pasyvių kovotojų veiklos organizavimas, politinių kalinių ir nukentėjusių nuo okupantų bei jų šeimų rėmimas, kovotojų asmens pažymėjimų trimis kalbomis išdavimas ir kiti klausimai. 1946 m. birželio 2–3 d. vyko Tauro apygardos štabo narių bei rinktinių vadų susitikimas, o po kelių dienų antrasis Tauro apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas Jonas žuvo vykdamas į susitikimą su Žemaitijos partizanų vadais. Jo žūties vieta – Agurkiškės kaimas netoli Šakių. Ten dabar stovi paminklas, skirtas jam ir kovos bendražygiams atminti. Tačiau šviesi vado atmintis pirmiausiai buvo įamžinta partizanų dainoje, kurią į Vakarus su kitomis dainomis ir dokumentais 1947 m. išgabeno partizanų pasiuntiniai Juozas Lukša-Daumantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvių poetas Jonas Aistis laisvės kovotojų kūrybą sudėjo į rinkinį „Laisvės kovų dainos“ ir išleido JAV 1962 metais.
TU VADAS BUVAI VETERANŲ
Mykolui-Jonui
TU vadas buvai veteranų,
Skrajodavai virš vandenų,
Bet vis tik toks artimas, mielas,
Mylėtojau liaudies dainų!
Sakalai suplasnodavo plieno,
Ir kildavot jūs į erdves,
Ir rengėte garbę tėvynei,
Kuri jus per amžius regės!
Į Lietuvą rusai atėjo,
Nutilo motorų daina,
Ir vėl surakinta, be laisvės
Gražuolė tėvynė jauna!
Išrinkot beribėj gražiausias
Žvaigždes puošti garbanas jos,
Dabar krauju savo aplaistėt
Žemelę šventos Lietuvos!
Dievulis tavęs pagailėjo,
Neleido tau vargt su viltim,
O meilę tėvynei brangiausiai
Parodei didvyrio mirtim!
Zigmas Drunga 1928 m. (Lietuvos Respublikos 10-mečio proga) buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1938 metais (Lietuvos Respublikos 20-mečio proga) apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1950 m. Lietuvos laisvės kovotojų vadovybės apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovų Kryžiumi su kardais (po mirties). 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas. LR Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu ir suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Parengė Rimantė Pauliukaitytė
Šaltiniai:
Povilas Gaidelis „Didvyriai nemiršta“
Vytautas Juodsnukis „Suvalkijos partizanų takais“
Adolfas Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų…“
