Švenčiausios Trejybės sekmadienis. Jn 3, 16–18
Pirmas sekmadienis po Šventosios Dvasios atsiuntimo yra ypatingas. Ypatingas tuo, kad visa Motina Bažnyčia yra kviečiama iš naujo pažinti, kas yra Švenčiausioji Trejybė. Mūsų pačių požiūris į šią tikėjimo dogmą gali būti įvairus: kai kurie Švenčiausiąją Trejybę gali laikyti pačiu tikriausiu pramanu, kuriuo remiantis galima manipuliacija, bet galima sutikti ir tokių žmonių, kuriems Švč. Trejybė nėra eilinė tikėjimo dogma, bet yra centras, apie kurį sukasi visas jųjų krikščioniškas gyvenimas. Motina Bažnyčia yra kviečiama iš naujo pamatyti Švenčiausiosios Trejybės. Tai tarsi atnaujinimas, kurį mes turime išgyventi. Kuo būtent šis neišsemiamas dieviškasis slėpinys yra aktualus dabar?
Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra Jėzaus ir Nikodemo pokalbis. Jėzus išryškina būtinybę, kad reikia atgimti iš Dvasios. Evangelistas Jonas dalijasi savo ilgo krikščioniško gyvenimo apmąstymais – jis žvelgia į ant kryžiaus pakabintą Dievo Sūnų. Dievo savidava yra toks jo gestas, kurio niekas kitas negalėtų pakartoti. Tai geriausiai atskleidžia Dievo meilę: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Šioji krauju paženklinta tikrovė yra Tėvo meilės pilnatvė – neišmatuojamas saikas. Apaštalas Jonas buvo vienintelis iš mokinių, kuris dalyvavo Kalvarijos aukoje po kryžiumi. Kristaus gyvenimo bei misijos ašis yra kryžiaus tikrovė. Šioji kryžiaus medžio auka atskleidžia Dievą, kuris savo giliausia prasme yra Meilė: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16). Dievas negali duoti didesnio savosios meilės žmonėms įrodymo, todėl jo paties dovana savo ruožtu reikalauja ryžtingo mūsų asmeninio apsisprendimo. Kiekvienas žmogus, atsidūręs akistatoje su kryžiaus tikrove, niekados neišvengs pasirinkimo: jis gali priimti arba atmesti šią meilę. Žmogaus amžinas gyvenimas – amžinoji jo egzistencija yra pastatomi į didelę riziką: galime rinktis Dievo dovanojamą išganymą arba tiesiog jo paties atmetimą. Žvelgiant į mirštantį Jėzų, kuris visu savimi liudija Dievo meilę mums, mes neturėtume dvejoti. Jėzus kybodamas ant kryžiaus atlieka Teisėjo vaidmenį. Nukryžiuotasis yra galutinio nuosprendžio kriterijus – „jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
Iš tiesų yra šiek tiek keista, kad Bažnyčia švenčia šią tikėjimo iškilmę. Švęsti Švenčiausiosios Trejybės iškilmę yra tolygu švęsti Dievo šventę. Galim bandyti filosofuoti be galo, be krašto apie šį bedugnę primenantį slėpinį. Pradėkim nuo vieno pavyzdžio. Vienas teologas pabandė paprovokuoti savo studentus. Jis pateikė tokią situaciją. Įsivaizduokite. Vieną rytą popiežius pabunda iš miego. Išeina į balkoną, nuo kurio kalba susirinkusiai liaudžiai: „mes labai klydome skelbdami Švenčiausiosios Trejybės dogmą – klydome kalbėdami, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse. Dabar yra vienas Dievas ir viename asmenyje“. Kas pasikeistų praktiškai mūsų tikėjime? Galbūt mes turėtume keblumų darant Kryžiaus ženklą, galbūt neliktų „Garbė Dievui Tėvui“ maldos, bet kas iš tiesų pasikeistų, jeigu staiga suvoktume, kad Dievas yra vienas ir viename asmenyje. Tokioje situacijoje turėtume sugrįžti prie pačios pradžios. Čia turime sustoti prie Pradžios knygos, kurioje yra rašoma, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Vadinasi, žmogus yra sukurtas santykiui, nes pats Dievas buvo, yra ir bus amžinu santykiu. Žmogui Adomui buvo padovanota Ieva, kurią Dievas sukūrė iš šonkaulio, bet tik tokiu būdu žmogus Adomas pasijuto laimingas, nes jis buvo santykyje su kitu asmeniu. Galbūt dėl to mes labai bijome vienišumo – bijome pasilikti vieni – vengiame vienatvės ir siekiame tą vienatvę užpildyti. Kadangi būtent čia prisiliečiame prie pačios giliausios tiesos apie save pačius. Švenčiausiosios Trejybės dogma kalba apie mūsų sukūrimą. Žvelgdami į šį neišsemiamą slėpinį galime įžvelgti savo žmogiškumo šaknis – kas mes esame ir kam mes esame pašaukti. Pažvelkime į Šventąjį Raštą, ypač į Naująjį Testamentą. Kiekvieną kartą, kai dieviškieji asmenys kalba vienas apie kitą, jie kalba vienas apie kitą labai iškiliai. Sūnus kalba apie Tėvą ir jis nieko daugiau nenori, kaip tik vykdyti savo Tėvo valią. Tėvas liepia klausyti savo Sūnaus. Dangiškasis Tėvas Sūnų vadina pačiu mylimiausiu Sūnumi. Sūnus, savo ruožtu, sako, jog mums yra gerai, kad Jis išeina. Dėka Sūnaus išėjimo gali ateiti Šventoji Dvasia. Būtent Ji visko išmokys, o Šventoji Dvasia nori tik priminti tai, ką Sūnus kalbėjo, ką jis veikė. Šventoji Dvasia yra primenanti, kad Sūnus atėjo apreikšti dangiškojo Tėvo. Galiausiai Sūnus sako mums, kad mes darysime didesnius darbus už Jo darbus, nes gausime Šventąją Dvasią. Taigi trys dieviškieji asmenys yra skirtingi, tačiau šis skirtingumas yra sudarantis vienovę, kuri yra trys lygu vienam.
Žvelgiant į Švenčiausiąją Trejybę galime pasitelkti pavyzdžiu šeimą. Šeima yra vienovė, bet tuo pačiu yra daugiau nei atskirų narių suma. Kalbant poetiškai apie Švenčiausiąją Trejybę, kalbant apie mus ir mūsų santykius, visa tai galima prilyginti koncertui – muzika yra harmonijos išraiška. Visi mes suskambame tik būdami kartu, visai kaip orkestras. Atskiras instrumentas ir daug kitų instrumentų sudaro vieną harmoningą muziką. Taigi Švenčiausioji Trejybės iškilmė kviečia prisiminti tai, kas mes esame, pagal kieno paveikslą ir panašumą sukurti, kam esame pašaukti. Tai tikrai nėra kažkokia sudėtinga teologų sukurta tikėjimo tiesa tam, kad apsunkintų gyvenimą tikintiesiems, kurią turėtume atmintinai iškalti (žinoma, mums ją reikia žinoti). Iš tiesų Švenčiausioji Trejybė yra krikščionio gyvenimo stilius. Mes negalime negyventi Švenčiausiąja Trejybe, jeigu iš tiesų norime būti tuo, kuo esame pagal Dievo sumanymą ir pašaukimą. Esame pašaukti santykiui, taip kaip Dievas yra amžinas meilės santykis.
Gyvenant Švenčiausiosios Trejybės stiliumi yra parodomas žmogiškasis troškimas, kuris yra orientuojamas į Išganymą: „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas“. Evangelistas Jonas, kalbėdamas apie tikėjimą, išryškina dieviškosios tikrovės priėmimą. Šioji tikrovė yra ir asmuo, ir pati žinia. Tikėti – reiškia priimti tą, kurį Dievas atsiuntė į šį pasaulį – žmogumi įsikūnijusį Jėzų. Tikėjimas yra Jėzaus mokomų dalykų priėmimas – Jėzaus apreiškiamo santykio su Tėvu ir Dvasia. Mes galime visa tai priimti, visu tuo ir gyventi. Evangelistas Jonas išryškina asmeninį atsaką į Dievo meilės gestą. Tikėti – reiškia sekti Kristų. Čia atsiskleidžia gyvenimo stilius pagal Švenčiausiąją Trejybę. Būdamas tokiame gyvenimo stiliuje žmogus turi rinktis tarp to, kas yra amžina ir to, kas yra laikina. Pasak evangelisto Jono, tas, kuris atsisako gyventi Švenčiausiosios Trejybės stiliumi, nėra vertas būti: „Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu – jūs numirsite savo nuodėmėse“ (Jn 8, 24). Priešingai, tas, kuris tiki, „iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24). Taigi gyventi Švenčiausiosios Trejybės stiliumi – reiškia nugalėti. Evangelistas Jonas tikinčiuosius (gyvenančius pagal Švenčiausiosios Trejybės stilių) vadina nugalėtojais, nes jie dalyvauja trijų dieviškųjų asmenų pergalėje prieš nuodėmę: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas“ (1 Jn 5, 4).
Jau prieš tai minėjau, kad mūsų požiūris į Švenčiausiąją Trejybę yra labai skirtingas: nuo neigimo – prie teigimo. Neigiant šį slėpinį – neigiant Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo stilių – yra pagunda pasilikti prie savanaudiško „aš“ ir pamiršti, kaip reikia gyventi artimo meilėje, tai pamiršti santykio gelmę, kuri yra tik Švenčiausioje Trejybėje, tai pamiršti Kristaus parodyto žmogiškumo pavyzdį iki galo. Gyventi Švenčiausiosios Trejybės stiliumi, tai nuolatos kelti savo žvilgsnį į Dangų, nes tik ten yra tikroji mūsų tėvynė.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
