Kristaus Visatos Valdovo iškilmė. 2019 m. lapkričio 24 d. (Lk 23, 35–43)
Šiandien paskutinis liturginis metų sekmadienis. Šis sekmadienis yra vadinamas Kristaus Karaliaus sekmadieniu. Per visus liturginius metus keliavome ir šiandien Geroji Naujiena yra visų sekmadienių kulminacija. Labai neįprastas sekmadienis pamatyti Kristų, kaip karalių, nes Evangelija mus atveda į Golgotą, o čia vaizdelis yra nekoks. Žvelgiant paprastu žvilgsniu, Kristus kabo ant kryžiaus. Kryžius pagal to meto supratimą yra prakeikimo ženklas. Tai Jėzaus agonijos laikas, o Jo mirtis ateina iš lėto ir skausmingai. Keista Geroji Naujiena, joje yra sunku pamatyti kažką gražaus ir gero. Bet ar iš tikrųjų taip yra?
- Pabandykime artintis prie Nukryžiuotojo. Stovime minioje. Šioje minioje labai daug žmonių. Joje galime pastebėti žmones, kurie stebi bei žiūri, kas čia vyksta, galima taip pat išgirsti juoką. Iš Nukryžiuotojo juokiasi seniūnai ir romėnų kareiviai.
a) Seniūnų juokas. Tarp šio juoko girdime žodžius: „Jei tu esi, kuo dediesi, tai gelbėkis pats“. Seniūnai juokiasi, norėdami jį pažeminti. Jie žino raštus. Šitas seniūnų juokas remiasi paties Kristaus bandymu. Jų juokas kyla iš noro išbandyti teisųjį. Šventajame Rašte nėra nieko šiaip sau. Žvilgterkime į Senąjį Testamentą. Pažiūrėkime tad, ar jo žodžiai yra tikri, sužinokime, kas jam atsitiks sulaukus gyvenimo galo. Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas, Dievas padės jam, išgelbės jį iš priešų rankos. Ištikime jį užgaule ir kančia, kad pažintume jo būdo švelnumą ir išmėgintume jo kantrybę. Pasmerkime jį gėdingai mirčiai, nes, jo paties žodžiais tariant, Dievas juo pasirūpins“ (Išm 2, 17–20). Seniūnų juokas sumišęs su išbandymu.
b) Romėnų juokas. Minioje girdisi ir romėnų juokas. O dėl ko juokiasi romėnai? Jie juokiasi iš karaliaus. Būti karaliumi, tai būti imperatoriaus priešu. Jis kelia maištą ir eina prieš imperatorių. Na, o koks dabar jis karalius?
Girdime juoką, bet tas juokas yra dviejų skirtingų atspalvių. Seniūnų juokas piktdžiugiškas, siekiantis išbandyti Kristų. Romėnų juokas pašaipus, ironiškas. Tačiau mes nesustokime ir nelikime minioje, nebijokime eiti arčiau kryžiaus.
2. Prieiname prie kryžiaus ir matome du piktadarius ir Nukryžiuotąjį Kristų. Čia išsipildo raštai. Šie raštai yra Senojo Testamento. Pranašas Izaijas sako: Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais grobiu jis dalysis, nes jis save atidavė mirčiai ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo už nusidėjėlius (Iz 53, 12). Stovėdami po kryžiumi išgirstame vieno nusikaltėlio žodžius: Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus! Antrasis nieko nelaukęs sudrausmina pirmąjį: Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs. Tas, kuris sudrausmina pirmąjį, pasisuka į Kristų ir sako: Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!
Sunku suprasti, kas čia vyksta. Tas gerasis latras jaučia savo gyvenimo fiasko ir griebiasi šiaudo. Išnyksta visi titulai. Jis kreipiasi vardu. Šioje agonijoje lieka tik grynas santykis. Šiame dialogo ir agonijos mišinyje nuskamba: Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje. Kristus, kybodamas tarp dangaus ir žemės, lieja savo gailestingumą. Dievui patinka duoti karalystę. Jis net ragina ieškoti karalystės: Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę (Lk 12, 32). Dangaus Tėvas nori mums atiduoti karalystę. Tai nėra kažkoks sunkumas, tai – malonumas. Šioji karalystė ateina per Sūnų. Apaštalas Paulius antrame laiške Korinto bendruomenei sako: Dievas per Kristų sutaikino žmonės su savimi.
Gerasis latras nori, kad Jėzus įeitų į savo karalystę, o po to pasikviestų ten ir jį. Tuo tarpu blogasis nusikaltėlis galvoja apie šį gyvenimą ir nori, kad Jėzus liptų žemyn, o nulipęs pratęstų savo ir jų žmogiškąjį gyvenimą. Tas, kuris ragina nulipti Jėzų žemyn, yra šių laikų žmogaus prototipas. Dabartinis žmogus trokšta savo gyvenimą nugyventi be kančios tikrovės ir realybės, nors tai neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas gyvenime norime kažko prabangaus ir patogaus. Gyvenimo prioritetų sumaišymas mus atmeta nuo kryžiaus tikrovės ir nuo sunkumų. Mus atbukina gailestingume. Pasidarome nejautrūs kenčiantiems. Tampame savimi patenkintais egoistas, Dievą išstumdami iš savo gyvenimo.
Pastovėję po kryžiumi ir paklausę šio dialogo, sumaišyto su agonija, pakelkime akis aukštyn: ką mes matome?
3. Šitas yra žydų karalius. Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“. Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau“ (Jn 19, 20–22). Tai raštas, kuriame panaudotas žodis basilėjus. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „karalius“. Bet tai nėra nauja. Tai labai panašu į žodį bazilika. O kas yra bazilika? Bazilikomis buvo vadinami viešieji imperatoriaus namai. Ten vykdavo teismai. Imperatorius teisdavo. Kai krikščionybė buvo legalizuota, bazilikos buvo atiduotos krikščionims. Mes čia galime pastebėti simbolinį perėjimą: nuo imperatoriaus prie Kristaus.
Tai užrašas, kuris mums yra labai iškalbingas. Jis buvo parašytas graikų, lotynų, hebrajų kalbomis. Ką tai reiškia? Graikų kalba yra mokslo ir kultūros kalba. Lotynų kalba yra įstatymų kalba. Hebrajų kalba yra religinė kalba, tai Apreiškimo kalba. Šiomis trimis kalbomis parodomas visas pasaulis. Tik kyla klausimas, ar mokslininkai, kultūros veikėjai, įstatymų leidėjai ir galų galiausiai religiniai vadovai atpažįsta Kristuje patį Dievą? Deja, ką Pilotas parašė intuityviai yra tiesa, o ar mes tą užrašą pripažįstame?
Finalas. Na, ir ką gi apsidairę pamatome. Kraštą apgaubia tamsa. Tai vyksta apie šeštą valandą. Kristus miršta garsiai sušukęs: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė. Visi pradeda skirstytis. Miniai besiskirstant išgirstame šimtininką tariant: Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis! Šimtininkas juk romėnas, jis nepažįsta raštų. Jis intuityviai atpažįsta Dievo veikimą. Tuo tarpu minia atėjo pasižiūrėti reginio, o išėjo atgailaudama, nes ji, kaip ir šimtininkas, atpažino, kad tai yra teisusis.
Švęsdami Kristaus Karaliaus iškilmę, turime nebijoti savęs paklausti: ar esu iš tų, kurie kartais šypteli išgirdę apie Jėzų? Gal esame iš tų, kurie bando Dievą: jei tu, Dieve, padarysi tai ir tai, aš tada tavimi patikėsiu? O gal esame iš tų, kurie galime žvelgti į gerąjį nusikaltėlį, besišaukiantį gailestingumo nepavydėtinoje situacijoje? O gal esame iš tų, kurie skaito užrašą „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“ ir tokiu būdu atpažįstame, kad jis yra mano gyvenimo karalius? Jeigu ir neatsakytume sau į šį klausimą, prisiminkime, kad Dievas nuolatos savo karalystę duoda čia nuo altoriaus. Čia mes mokomės būti gailestingi. Nes kiekvieną kartą iš naujo priimame Dievo gailestingumą, kas iš tikrųjų keitė, keičia ir keis mūsų gyvenimą. Tik viso to aiškiausias pavyzdys yra gerasis latras nuo kryžiaus.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
