XXIX EILINIS SEKMADIENIS, Lk 18, 1–8
Dievo žodis praturtina mūsų gyvenimą. Šis praturtinimas įneša tikrumą santykiuose su Dievu, artimu ir su savim pačiu. Dievo žodžio tiesoje mes pamatome, koks yra mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kassavaitinis Dievo žodžio naujumas praturtina mūsų savimonę apie save pačius; atskleidžia patirčių klodus, kurių mes nepastebėjome arba dar esame neatradę. Dievo ištartas žodis mums vis labiau atveria asmenybės vidinį nusiteikimą būti draugystėje su Dievu. Šis sekmadienis yra kaip tik toks, kuris nurodo tam tikrą laikyseną Dievo atžvilgiu, nors ir apie maldą galime būti daug girdėję, galbūt daug ką ir žinome, tačiau šis sekmadienis yra dulkių nupūtimas nuo santykio su Dievu. Kartojimas yra mokslų motina, kartojimas yra grįžimas prie savo tikėjimo auginimo šaknų.
Kristus imasi paradoksalumo: kalba rebusų ir kryžiažodžių kalba. Vėl palyginimas. Jėzus sako palyginimą apie našlę ir teisėją. Našlė įkyriai prašė teisėjo pagalbos ir pasiekė savo; pastarasis apgynė jos teises. Iš Evangelijos galime išsilukštenti vieną labai svarbią savybę, kurią kiekvienas turime. Tai įkyrumas. Artimo atžvilgiu jis yra žalingas, bet santykyje su Dievu jis įgauna visai kitokią spalvą. Nebėkim nuo tiesos. Mums nepatinka įkyrių žmonių kompanijos. Pakliuvę į tokią kompaniją, mes dažniausiai visais įmanomais būdais stengtumės iš jos kuo greičiau dingti. Kita vertus, kai kuriems iš mūsų įkyrumas yra labai būdingas, todėl yra normalu, matant įkyrų žmogų, bandyti išvengti jo draugijos. Brangūs broliai ir seserys, mes visi iki vieno esame įkyruoliai. Mūsų įkyrumas sužimba mūsų maldose. Tik kyla retorinis klausimas: Ar mes kartais neįkyrime Dievui su savo maldomis, rožiniais, gailestingumo vainikėliais, litanijomis, pasninkais, oktavomis? Tai yra mūsų įkyrumo laukas Dievo atžvilgiu. Ar būti įkyriam maldos metu, ar ne? Įkyrumas maldoje yra nežalingas, priešingai – jis net pageidautinas. Toks įkyrumas, kaip sako motina Bažnyčia, yra maldingas nusiteikimas, kuris yra įkvėptas Šventosios Dvasios.
Tai kuo gi skiriasi įkyrumas žmogiškų santykių lauke nuo įkyrumo Dievo atžvilgiu? Pirmiausia pradėkime nuo žmogaus ir jo paties sužeistumo. Šis sužeistumas kyla iš pirmapradės nuodėmės, t. y. nepaklusnumo Viešpačiui Dievui. Žmogus nuolat raško nuodėmės vaisius: sužeistas protas, sužeista valia, netvarkingi jausmai. Visa tai duoda neigiamą stimulą žmogiškiems santykiams ir juos iškreipia. Tokioje šviesoje mes ieškome naudos; esame savanaudžiai. O kaip yra su Dievu? Per visą išganymo istoriją, tai yra skaitant Šventąjį Raštą, mes tikrai nerasime vietos, kad Dievas yra savanaudis. Jo nesavanaudiškumas pilnai atsiskleidžia Dievo Sūnaus kančioje ir mirtyje – išganymo adresatas yra žmogus. Dieve nėra lašelio savanaudiškumo. Viešpačiui patinka mūsų savanaudiškumas jo atžvilgiu: belskite ir jums bus atidaryta, ieškokite ir rasite. Per palyginimus galime net pastebėti, kad pats Dievas yra įkyrus mylint: jis ieško paklydusios avelės, jis laukia grįžtančio sūnaus palaidūno. Jis mūsų ieško mūsų nuodėmių dulkėse; mes kaip ta pamesta drachma. Taigi Viešpats yra pats įkyrus meile žmogui. Jeigu Dievas yra įkyrus, tai natūralu, kad jis net skatina įkyrumą santykyje su savim pačiu. Negana to mūsų įkyrumas parodo Viešpaties esminę savybę – parodo, kad Jis yra visagalis.
O kas nutinka, jeigu mes nustojame būti įkyrūs Dievo atžvilgiu? Jeigu stinga įkyrumo, t. y. maldingo nusiteikimo, mes save izoliuojame meilėje: nustojame būti meilės laidininkai. Tokioje šviesoje tampame sau pakankami: paskęstame savo susikurtoje puikybėje, paskęstame nuodėmės šaltinyje. Kuo toliau, tuo labiau tampame sau pakankamesni. Neįkyrumas Dievo atžvilgiu yra trukdis mūsų maldoms. Jų Dievas negirdi, nes mūsų sukurta nuodėmė yra barjeras, dėl kurio mūsų maldos nepasiekia Dievo ausies.
Įkyrumas Dievo atžvilgiu mus skatina pažinti ir atpažinti save tiesoje. Maldingas nusiteikimas skatina nuolankumą. Tik nuolankus žmogus geba prašyti Dievo malonės, nes mato save kaip tą, kuris stokoja Dievo meilės; tik nuolankus žmogus pamato savo meilės klišes. Dieviškoji Apvaizda parodo, kur yra mūsų nepasverti žmogiški sprendimai, parodo mums tikrovę, kuri yra suvelta nuodėmingumo. Įkyrus žmogus Dievo atžvilgiu gali tikėtis Dievo pagalbos, nes mato, kad jo pakankamumo pagrindas yra Dievuje.
Dieviškojo įkyrumo lauke nuskamba klausimas: Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? Mes visa tai galime suprasti ir bauginančiai, bet visa turėtume suprasti kiek kitaip. Šį Jėzaus klausimą galime suprasti, kaip paskatinimą kurti naują santykį su juo pačiu. Šio sekmadienio Evangelijos šviesoje tai yra paskata būti įkyriam, būti maldingai nusiteikusiam. Tai paskata būti maldoje visu savo gyvenimu. Malda turi apimti mūsų žmogiškuosius veiksmus, kad jų šaknys būtų Dievuje. Tik tokioje šviesoje tarp mūsų maldos ir mūsų žmogiškųjų veiksmų bus tąsa: bendras audinys Dievo garbei.
Tai vis dėl to apie ką mes čia? Katalikų Bažnyčios katekizmas mus moko: yra keturios maldos rūšys. Yra Dievo garbinimo malda, kurioje žmogus nieko sau neprašo, tik, kaip išmanydamas, garbina Dievą. Tai pati tobuliausia malda. Yra dėkojimo malda, kuria žmogus dėkoja už patirtas malones. Yra atsiprašymo malda, kai žmogus Dievą atsiprašo už savo nuodėmes, silpnybes, netobulumus. Pagaliau yra prašomoji malda, kai žmogus ko nors prašo. Šio sekmadienio Dievo žodžio šviesoje, mums ta našlė tampa tam tikru pavyzdžiu, kad garbinant Dievą reikia būti įkyriam, kad reikia būti įkyriam dėkojant, kad reikia būti įkyriam atsiprašant ir – galų galiausiai – būti įkyriam prašant. Ar tokie mes esame?
Bažnyčia visą laiką meldžiasi, kad būtų daugiau pašaukimų į kunigus, o jų nuolatos mažėja. O gal mes savo tikslą – gyvą ir karta iš kartos perduodamą sielovadą pasieksime kitais būdais. Gal dar nesame išmėginę visų kelių, vedančių į tą tikslą? Gali būti ir taip, kad tai buvo ne mūsų teisė, o laisva Dievo malonė, padovanojusi mums vienuolynus ar šitokias kunigiškosios tarnystės formas. Mes neturėtume sustoti šitame mūsų kelio taške. Gali būti ir taip, kaip savo laiške rašo apaštalas Jokūbas (4, 3): „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote“. Tačiau visos šios pastabos neturėtų keisti pagrindinės mūsų Evangelijos skaitinio nuostatos: Jėzaus mokiniai privalo melstis ir nesiliauti. Šiandien su apaštalais prašykime Viešpatį: „Mokytojau, išmokyk mus melstis!“
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
