XXIV eilinis sekmadienis (Mt 18, 21–35)
Evangelija yra tęstinis Dievo laiškas mums. Liturginiai metai yra kelionė su vienu iš evangelistų. Šiemet keliaujame su evangelistu Matu. Šios kelionės metu galime pastebėti, kaip gražiai Dievo Apvaizda santykiauja su žmogaus išgyvenimais ir patirtimis. Mes tik turime pastebėti, kad šio santykio iniciatorius visada buvo, yra ir bus Viešpats. Šioje evangelinėje kelionėje Viešpats Jėzus aiškiai atskleidžia savąją tapatybę, atskleidžia savo misijos kulminacinį tašką, o apaštalas Petras per savo karštakošišką charakterį bando „apsaugoti“ Kristaus mesijiniškumą, bet mokinys Petras greitai yra pastatomas už nugaros. Toliau vyksta dar įdomesni dalykai: prasideda dangaus karalystės etika. Kristus duoda savo mokiniams patarimą, susijusį su santykiu tarp artimo ir kito asmens. Didelę svarbą turi artimo įspėjimas, jo padarytos nuodėmės iškėlimas ir parodymas. Toks veiksmas yra gailestingumo veiksmas – artimo meilės darbas su siekiniu, kad artimas žmogus pasikeistų. Tai galimybės suteikimas doroviniam pokyčiui. Šis dorovinis pokytis yra neįmanomas be Dievo įsčių, tai yra be gailestingumo. Mes gyvename socialinėje verpstėje. Kiekvienas esame saistomi socialinių santykių. Nori nenori šie santykiai paveikti įgimto polinkio į nuodėmingumą. Dėl šio polinkio mes labai dažnai įžeidžiame savo artimą. O kaip yra su atleidimu, ar sugebame vieni kitiems atleisti? Šio sekmadienio Geroji Naujiena padeda mums atsakyti į klausimą, kiek aš turiu atleisti savo artimui. Ir vis dėlto, kaip yra su tuo atleidimu?
Šventajame Rašte išskirtinę reikšmę turi skaitmenys – jie turi savitą prasmę. Šio sekmadienio Evangelijoje vėl išnyra apaštalo Petro figūra. Jis klausia, kiek aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta, ar tai yra ribotas atleidimų skaičius, ar tai yra septyni kartai. Jėzaus atsakas: ne iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių. Biblinis supratimas apie skaitmenį septyni turi labai gražų aiškinimą. Šis skaitmuo išreiškia tobulumą. Todėl Petro klausimas gali būti suprantamas ne kaip klausimas, o kaip teiginys: „Viešpatie, kiek tik kartų mano brolis man nusidėtų, jam atleisiu, net iki septynių.“ Šioji biblinė simbolika padiktuoja ir tam tikrą gailestingumą: kiek kartų nusikalstų, tiek kartų ir atleisk. Nepamirškime, kad apaštalas Petras gavo pylos nuo Viešpaties Jėzaus. Šioji apaštalo Petro ištara įgauna visai kitokią spalvą. Ji yra tarsi pasiteisinimas, su šiuo mokinio Petro pasakymu išryškėja jo paties pasitikėjimas savimi. Gali pasirodyti, kad taip skatinamas žmogiškasis naivumas, bet tarpasmeninis santykis yra dviejų asmenų; jis liečia abi puses. Padaryta klaida, kuri užtraukia papiktinimą, gula ant dviejų asmenų pečių. Neatleisdami savo artimui, mes skaudiname ne tik kitą asmenį, bet ir patys save. Atleidimas kitam yra tuo pačiu atleidimas ir pačiam sau.
Svarbūs dalykai Šventajame Rašte yra nusakomi palyginimais. Viešpats Jėzus vartoja juos tikslingai. Kristaus siekinys sakant paraboles yra gana elementarus. Jėzus trokšta dangiškąją tikrovę pritraukti prie mūsų žemiškojo gyvenimo ir jo subtilybių; dangiškoji tikrovė turi naujai prakalbėti žmogui. Viešpats Jėzus pasako palyginimą apie vergą, kuris yra prasiskolinęs karaliui dešimt tūkstančių talentų. Tai įspūdinga suma. Talentas yra piniginis vienetas. Jo vertė skiriasi. Pavydžiui, sakoma, kad už Bucifalą, Aleksandro Didžiojo žirgą, buvo sumokėta trylika talentų. Už tokią sumą karo metu anuomet buvo galima dviem mėnesiams garantuoti trylikos karinių laivų išlaikymą. Vieno talento vertė vis dėlto svyravo tarp šešių ir dešimties tūkstančių denarų. O vienas denaras buvo vienos darbo dienos užmokestis. Taigi šio vergo skola buvo apie šimtas milijonų denarų, vadinasi, šimtas milijonų darbo dienų. Kitaip sakant, tai apie du šimtai septyniasdešimt keturi tūkstančiai darbo metų. Labai iškalbingas palyginimas. Taigi, Jėzus palyginimu paryškina skirtumą: Karalius, kitaip tariant Dievas, savo tarnui dovanoja milžinišką šimto milijonų denarų skolą, padarytą nepamatuotais mūsų gyvenimo sprendimais, kurie gimdyte gimdo nuodėmę.
Tarnas paleidžiamas, karalius atleidžia skolą. Kaip viskas vyksta toliau? Tas vergas / tarnas surado savo bičiulį / kitą vergą. Graikų kalboje heurisko reiškia „ieškoti, surasti, aptikti“. Prasiskolinęs vergas ieškojo kito. Būtent šis žodis gali turėti atsitiktinio suradimo momentą – ieškojo įdėmiai ir surado. Greičiausiai šis žodžio reikšmės atspalvis figūruoja ir čia, vergas, kuriam tiek atleista, eina toliau ir ne atsitiktinai sutinka savo skolininką, bet jis valingai jo ieško siekdamas susigrąžinti, ką anas jam yra skolingas – maždaug trijų mėnesių darbo užmokesčio sumą. Šiame „valingai“ jau galime įžvelgti jo požiūrio ypatumus. Evangelistas Matas, įkvėptas Šventosios Dvasios, tą sąmoningai išryškina. Šiek tiek kvailokai skamba, bet šimtas denarų yra visiškas niekis, palyginti su šimtu milijonų denarų. Be to, Viešpats Jėzus palyginimu paryškina skirtumą: Karalius, kitaip tariant Dievas, savo tarnui dovanoja milžinišką šimto milijonų denarų skolą, o tarnas ruošiasi nuteisti tokį pat kaip jis už negrąžintus šimtą denarų. Palyginimą Jėzus baigia sakydamas: „Užsirūstinęs valdovas pavedė jį (tarną) budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 34–35).
Šiame Evangelijos palyginime kontrastingai sugretinama pasakiškai didelė karaliaus nurašyta skola ir menkutė skolelė, kurios kietaširdis tarnas nenorėjo dovanoti savo tarnybos draugui. Šiuo kontrastu atskleidžiamas dieviškas ir žmogiškas teisingumo bei skolos sąvokų supratimas. Esame iš tikrųjų „brangiai nupirkti“ (1 Kor 6, 20). Mums dovanota skola Dievui kainavo pačią brangiausią kainą – mylimąjį Sūnų. Tarnas, tik ką patyręs karališką didžiadvasiškumą, iki galo nesuprato to gesto prasmės. Jeigu būtų supratęs, būtų dovanojęs ir menką skolelę savo tarnybos draugui. Tačiau kol kas jam liko nedovanota ir didžioji skola.
Kiekvienas Jėzaus pasakytas palyginimas yra atsiliepiantis į mūsų gyvenimo įvairiausias situacijas. Geroji Naujiena yra tiesiog prisotinta žmogiškų situacijų realybės ir aktualumo mums. Kartais viskas taip susiklosto, kad savojo gyvenimo sprendimus galime tiesiog suguldyti ant gyvenimo svarstyklių ir permąstyti, argi nė karto iš mūsų lūpų neišsprūdo žodžiai: „aš tau atleisiu, jeigu tu padarysi tą ir aną“ arba „aš tau atleidžiu, bet negaliu to pamiršti“, arba „aš tau atleisčiau, bet negaliu susitaikyti su tuo“ ir t. t. Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra gal šiek tiek nemaloniai nustebinanti, nes ji gali mums parodyti visų mūsų bandymų atleisti dramatiškumą. Šis dramatiškumas gali mums labai nepatikti, nes jis kartais gali aktualiai mums atspindėti vergą, kuris yra aprašytas šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Mes mokame prašyti, maldauti ir tikėtis atleidimo, tačiau nesugebame tuo gyventi. Kitaip tariant, viską lengvai mes pamirštame, kiek daug mums atleista, kiek daug mums dovanota, kiek daug kartų pamynėme, nepanaudojome, užkasėme veltui gautas Dievo dovanas. Tik tokiame Šventosios Dvasios paskatintame matyme paaiškėja, kiek mes esame vieni kitiems įrankiais, skirtais patraukti į Dievo įsčias. Pastumdami vieni į kitus gailestingumą ir atleisdami, mes panašėjame į patį Dievą, nes atlaidumas – antrasis Meilės vardas. Šiandien išgirdome, kas atsitinka žmogui, kuris iš kitų laukia žmoniškumo, o pats savo artimui neparodo nė mažiausio atlaidumo. Evangelija rašo: „Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą“ (Mt 18, 34). Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra labai konkreti: Dievas mums atleidžia begalinę mūsų skolą, kurią sukėlė mūsų nuodėmės, nepamatuoti žmogiški sprendimai. Visos mūsų nuodėmės ir nepamatuoti sprendimai yra mūsų dešimties tūkstančių talentų skola Viešpačiui Dievui. Tokio masto skola yra nepavaldi paties Dievo savasčiai – Jo gailestingumui. Iš dieviškos prigimties trykštantis gailestingumas kyla iš nepelnytos, dovanai duodamos meilės, ir taip atsiranda naujas kūrinys. Jei atmetama kuriančioji meilė, lieka galioti nuodėmės chaosas, o bausmė yra neišvengiamas šio chaoso palydovas. Pasitikintiems dieviškuoju gailestingumu nuolat ištiesta atleidžianti Dievo ranka. Dievas neprisimena mūsų nuodėmių, jeigu mes gailimės ir išpažįstame. Koks nuostabus yra Dievo atleidimas, sklindantis iš širdies gelmių.
Melskime šiandien sau tokio kilniaširdiškumo, kad mes taip pat, kaip mūsų dangiškasis Tėvas, sugebėtume kiekvienam atleisti ir pamiršti.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
