I Advento sekmadienis. Mt 24, 37.
Motina Bažnyčia pradeda naujus liturginius metus. Prasideda budėjimas ir laukimas. Mūsų žemiškasis gyvenimas yra pažymėtas ribotumo žymės. Mūsų ribotumus mums primena kai kurios gyvenimo aktualijos. Gyvenime neišvengsime blogų patirčių. Klausimas tas, ką mes su tomis blogomis patirtimis darome? Ar jose užstringame ir pradedame į viską žiūrėti iš blogos pusės? Ar į jas pradedame žiūrėti kaip į Dievo leistas, kad paaugtume ir pamatytume, jog ne mes esame savo gyvenimo šeimininkai. Galų galiausiai, ar aš į save žiūriu kaip į tarną ar kaip į šeimininką?
Liturginis laikotarpio kontekstas. Adventas išvertus iš lotynų kalbos būtų atėjimas. Graikų kalboje žodis atėjimas būtų paruzija. Bet žodis paruzija taip pat reiškia oficialų valdovo apsilankymą mieste, vizitaciją. Tokioje šviesoje advento laikotarpis rodo, jog mes laukiame karaliaus, kuris apsilankys pas mus. Galime į šį apsilankymą pasižiūrėti ir iš praktinio taško. Kai mes laukiame garbingo svečio, puolame tvarkyti savo namus: mes ruošiamės, rengiamės priimti tą brangų svečią. Šio adventinio sekmadienio Geroji Naujiena, galima sakyti, turi dvejopą priminimą: mes pradedame laukti šv. Kalėdų džiaugsmo. Pradedame laukti karaliaus, kurio atėjimas turi mus asmeniškai paveikti, bet tai privalo būti ir bendruomeninis laukimas. Tuo laukimu mes privalome vienas su kitu dalytis. Tai turi plėstis ir augti Bažnyčios kūne. Šio laukimo rezultatas yra dvejopas.
Valdovo vizitacijos pobūdžiai
- Pirmiausia budėjimo prievolė kyla iš mūsų žinojimo: mes žinome, kad Kristus yra mūsų valdovas, ir žinome, jog Jis ateis. Žinodami tai, mes atitinkamai ir elgiamės: mūsų malda atsiskleidžia meile artimui.
- Kristaus atėjimas yra netikėtas. Kristus save palygina su vagiu. Vagis veikia netikėtai: jeigu šeimininkas nebus pasiruošęs, jis neabejotinai patirs materialinę žalą, bus apvogtas. O Kristaus atėjimas yra nepriklausomas nuo to, ar žmogus Jo laukia, ar nelaukia. Kristus ateis savo garbėje ir šlovėje ir šis atėjimas bus visuotinas: ateis taip pat pas tuos, kurie jo nelaukia. O kas tada?
Ženklai. Evangelinis ir gyvenimiškas kontekstai sutampa. Geroji Naujiena pamini Nojaus laikus. Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, – tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme“ (Pr 6, 11–13). Dievo atėjimo laiko mes nežinome, bet žinome tam tikrus ženklus. Tai visos blogybės, kylančios iš mūsų laisvo apsisprendimo. Lygiai toks pat paveikslas, kaip ir Nojaus laikais, tokie patys ženklai.
Bandymas atspėti… Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Ar pastebėjote vieną įdomų dalyką? Socialiniuose tinkluose, kartais spaudoje ir televizijoje būtent šiuo laikotarpiu pasirodo įvairiausios pranašystės apie pasaulio pabaigas: pasaulio pabaiga bus tada ir tada… O kiek jų turėjo būti? Pseudomokslininkai ir pseudopranašai kažką veikia, kažką kalba. Tačiau kaip nepasitvirtina, taip nepasitvirtina. Tokius spėliojimus ir netikras pranašystes galime užrištomis akimis vadinti tik numanymu. Numanyti – tai neužtikrintai žinoti. Numanymas yra tikrovės kūrimas pagal save. Paradoksalu, bet tie klaidingi numanymai gali keisti žmonių gyvenimus. Mes nežinome nei dienos, nei valandos: tai žino tik Dangiškasis Tėvas.
Advento aktualumas. Šis aktualumas yra Kristaus paliepime: Budėkite! Tai pasiruošimo laikas arba laikotarpis, kurio metu mes kaip Kristaus Bažnyčia turime pasverti savo manymą. Jeigu mes žinotume, kada tai įvyks, mes gyventume kaip gyvenę, ir tik artėjant susitikimui su Kristumi pradėtume gyventi dorybingai. Kai nežinome – tas pasiruošimas turėtų vykti nuolat. Tai yra budėjimas prie savo širdies durų. Mūsų žemiškasis gyvenimas yra pasiruošimas amžinybei. Nors nežinome, kada tai įvyks, tačiau žinome ženklus. Pasiruošimas reiškia nenustoti gyventi ir laukti Valdovo apsilankymo.
Šiuo šventu adventiniu laikotarpiu yra nepaprastai svarbi mūsų pozicija. Labai svarbi yra vidinė laikysena, kuri turi persipinti su mūsų išoriniais veiksmais: maldą turi lydėti artimo meilės darbai. Iš viso to kyla retorinis klausimas, kurį galime išgvildenti iš šio sekmadienio Gerosios Naujienos. Ar geriau iš tų dviejų būti paimtam, ar paliktam? Tąsa tarp maldos ir artimo meilės yra tarsi bilietukas į Kristaus glėbį. Paruzija – valdovo oficialus apsilankymas yra lyg teismas be galimybės pasitaisyti. Kokie mes ten būsime, priklauso nuo mūsų gerumo ir meilės tąsos bei numanymo.
Šv. Augustinas, ilgai svyravęs, vis nesiryžęs keltis iš savo nedoro gyvenimo, išgirsta netikėtą paraginimą: „Imk ir skaityk!“ Apsidairęs jis nieko daugiau nepamato, tik šalia savęs gulinčią knygą. Tai buvo Šventasis Raštas. Atsiverčia pirmą pasitaikiusią vietą ir skaito. Tai ta pati vieta, kurią šiandieną girdėjome antrajame skaitinyje: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“.
Šiandien Bažnyčia mus ragina atsigręžti į save ir paklausti: Ar esu pasirengęs susitikti su savo Dangiškuoju Tėvu? Prašykime Viešpatį, kad mūsų žemiškosios kelionės pabaiga, tegu ir skausminga, atvertų duris į Avinėlio puotą.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
