Evangelija (Lk 6, 39–45)
Jėzus pasakė mokiniams palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!
Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.
Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.
Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“.
Evangeliją komentuoja ses. Angelų Marija OSC (Šv. Klaros seserys)
„Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!“
Aklumas Šv. Rašte įvardijamas kaip netikėjimas Dievu, Jėzumi Kristumi, širdies kietumas. Kai žmogus save kelia aukščiau už kitus, lyg iš jo eitų šviesa, meilė, gyvenimas, kai save stato aukščiau net už patį Dievą (Rom 2, 19), jo nuodėmė – puikybė (gimtoji nuodėmė) – apakina jį. „Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis“ (1 Jn 2, 11).
Žmogus kaip molinis indas (2 Kor 4, 7), kūrinys, kuris negali nieko duoti iš savęs, išskyrus save patį, Dievui ir artimui. Tik Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 8), tik iš Jo ateina Šviesa (Jn 8, 12), tik Jis teikia Gyvenimą (Jn 10, 28 ir kt.).
Pasitikėjimas kitu žmogumi, tik žmogumi, Šv. Rašte yra smerkiamas. „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties“ (Jer 17, 5). Tą mintį atkartoja ir Rytų Sirų dvasinis autorius Dadisho Quatraya savo veikale „Apie hesychiją“: „negali būti sudėta nei pasitikėjimo, nei vilties į tai, kas regima: nei į žmones, nei į visa tai, ką jie turi, nei į pasaulį, nei į visus jo turtus, nes kaip šešėlis praeina žmogus, tik kaip rūkas jis išsisklaido (Ps 39, 7).
Tikėti ir pasitikėti Dievu, tačiau Dievas savo valią apreiškia per žmones, įvykius.
Pašvęstajame gyvenime tai pasireiškia vyresniųjų pavedimuose. Šv. Maksimiljanas M. Kolbė savo laiške rašo, jog paklusnumas ir tik jis vienas mums aiškiai atskleidžia Dievo valią. Tiesa, kad vyresnieji gali klysti, tačiau kas paklūsta, niekad neklysta. Šv. Faustinos Kovalskos „Dienoraštyje“ skaitome, kaip Jėzus ją skatina paklusti Motinėlei bei jos dvasios tėvui, nes ir Jis paklūsta jiems.
Tikintieji Dievo valią žino per Jo Įstatymus, Bažnyčios mokymą, nuodėmklausio patarimus ar dvasios tėvo\motinos nurodymus. Net šeimoje ar tarp bendradarbių, draugų galime patirti Dievo vedimą, kai širdingai ir nuolankiai atsisakydami savo norų\nuomonės paklūstame artimui iš meilės jam, kur tie dalykai nėra tokie svarbūs ir nesikerta su Evangelijos dvasia.
Melskime Šv. Dvasios šviesos ir Jos vedimo, kad nebūtume akli gyvenime. Dievas ištikimas savo pažadams ir kas prašo, tas gauna (Lk 11, 10).
Bernardinai.lt
