Kieme stovi ūkiniai pastatai. Kiekvienas kitoks. Skiriasi aukščiu, pločiu, durų skaičiumi, stogo danga. Jeigu norėtum, skirtumų rastum žymiai daugiau, nei galima įsivaizduoti. Kieme stovi namas, kluonas, tvartas ir svirnas. Pastarasis pats mažiausias kiemo sargis, bet užtat grakštus, dailus ir kompaktiškas.
Svirnas nedidukas, bet jame telpa daugiau nei bet kur kitur. Atmintis siekia medinius ir mūrinius svirnukus. Likę tokių šiame krašte, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar kaimo ūkiai stiebiasi, rungtyniauja, nedidelius pastatus keičia didžiuliai tvartai, apgyvendinti bevardžiais gyvuliais. O tie mažiausi, svirnukai, tampa perškada.
Svirnas tai paslaptingas statinys, kuriame daiktai visai netyčia atsiranda ir dingsta. Čia vyksta stebuklai, kurių pati šeimos galva nesugeba paaiškinti. Svirnas priglaudžia kalvę, malūną ir miegamąjį. Še tau ir kiemo spuogas! O vis dėlto jame prieglobstį suranda ir blaivybės skleidėjas, ir kaimo pagyrūnas. Niekas nesupyks, jeigu nusvyruos pavargęs į svirnelį. Nereiks nei čebatų nusiauti.
Ryte užburzgia malūnas. Naujoviškas daiktas, žymiai palengvinantis darbus kaime. Ten pat jį puošia senoviškos akmeninės girnos, bet jos tik puošmena, primenanti svirnelio praeitį. Dulka. Oi, kaip ten dulka, bet dulkėms nėra kur užsilaikyti. Iš mažos patalpos greit viską išpučia. Be to, grūduose apsigyvenusios pelytės išnešioja visus nešvarumus. Joms irgi atsiranda vietos guoliui susisukti. O šalimais sugeba katė apsikacuoti. Ir vienas kitam netrukdo. Mokytis gyvenimo ir praktikuotis galima čia ir dabar. Beje, žvirbliui ši vieta irgi nenusispjaut. Pastogėje matyti žymiai daugiau nei nuo iškrypusios alyvų šakos.
Kalvės slenkstį peržengia visokio amžiaus namiškiai, kaimynai ir užklydę žmonės. Čia daiktai guli, kybo, atsirėmę, pargriuvę arba stovi. Kiekvienas kampas užveltas ir baisiausiai įdomus. Tuoj vienas šūrbštokų suka, tuoj kitas vinį kala, o trečias ko gręžtų ieško. Motina žino, tarp kurio geležies gabalo guli kaplys, o močiutė per sekundę grėblį susiranda. O kiek vinių ant sienų, o dar daugiau ant jų virvių prikabinta. Tai senolio darbas. Kaipgi gyvulį pievoje pririši? Be dziedulio virvių nė kojos į prasikalusius žolynus. Reikalui esant kalvė pagelbės visuose reikaluose. Jeigu nežinai, kur dingo vaikas, užmesk akį į svirną. Rasi jį pajuodusiais nuo tepalų pirštais, bet baltais iš džiaugsmo dantimis.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
