Jurgita Stankauskaitė. Iš adatos kirvio nepasdzyrbsi

Kalendorus lyg nemilina. Pėdnyča. Cykiai šnibžda ausin, kad šandė tarptaucinė teatro dziena. Aniej sakytų, kad baigiu nuprotėc, o šiciej prisjungtų išplėsc fantazijos plotus. Jeigu jau raikia sėdėc namie ir nekišč nosies, kur neraikia, kad kas netyča karūnos neužkeltų, pac likimas siunca žanklų. Čėsas prikelc vaikų. Ne tų spirgucį lovukėn gulincį, o savin tūnancį. Paklausyk širdzies, ar čėsip nekruta juokdaro siūlukai, ar negirgžda Raudonkepuraitės kašukas, ar netrakši cigono sani kaulai? Prismisnyc galima ik valiai. Mūs dziedukai prigalvodavo daugiau, nei raikia. Tai kode mumiem nepamėginus. Sako, kad iš adatos kirvio nepasdzyrbsi, alia iš galvoj tupinco vilko vienų kitų sakinį sumislyc nėra baisu. Nepamėginis nedažinosi. Jei turi kam pasakoc, paskviesk in savo teatro užkulisius.

Papasakosiu pasakų, kap vilkas rijo ašakų… Ylgų kap smilgų, aukštų kap šaukštų…

Išėjo vilkas in girų. Vaikščodamas ėmė ir išalko. O burzgia pilvi neapsakytai… Ėsc usimanė. „Kų dabar daryc?“, – pamisno. Net susrietė. Aidamas pamatė augancus grybus: žalius, raudonus ir geltonus. „O, prisrinksiu grybų ir parėjis namo isivyrsiu zupį“, – nusdzaugė vilkas. Jau norėjo pjauc vienų grybo kotukų, alia prisminė, kad gi jam kadusci dziedulis pasakojo, kad negalima valgyc spalvotų grybų. „Raiks paieškoc rudų“, – sako vilkas. Nieko nelaukis paslankė ieškoc valgomų grybų. Už pora žingsnių rado gerus. Nuspjovis kelis, usimetė an pecų ir nešasi namo. Aina, aina ir cik vienu momentu iš krūmo iššoko meška! „Kų tu ca, vilke pilke, darai?“, – paklausė. „Grybus nešu. Pietus vyrsiu“, – atsako pilkakailis. „O, tai ir man išvyrk. Valgyc noru“, – pasiskūndė meška. „Ne, tau nevyrsiu. Pac viskų suvalgysiu!“, – iškėlis nosį pasakė vilkas. „A, tai tu šitokias giros draugas? Žūrėk, kad per savo skūpumų pac neišdzūtai kap šitas grybas. Kap tu man, tep aš tau!“, – supyko meška. Susisarmacino vilkas, supratis, kad negražu tep daryc. Raikia su mešku pasdalyc. „Gerai, meška. Teisybį sakai. Nepyk. Išvyrsiu zupės ir tau“, – atsakė vilkas. „Tai kap bus zupė gatava, tai pašauk manį išėjis iš irštvos ir aš pas tavi ateisiu“, – jau linksma tarė meška. Parėjo vilkas namo. Inlindis savo irštvoj išdarinėj grybus, gražai juos nuplovė ir sudėj in puodų. Virė, virė ciej grybai ir žūro, kad jau gal bus geri. Paragavo, kad skanu. „Raikia meškos pašaukc“, – pamislino vilkas. Išlindis iš olos ėmė šaukc: „Meška lepeška, ateiiik! Zupį tauuu išvirau, aūū!“ Po krūmu snaudus meška išgirdo vilko balsų. Priskėlus paspūrtė ir aina šliumpu pumpu, šliumpu pumpu. Acisėdo abudu prie stalo ir valgo. O kap suvalgė, tai užsimanė miego. „Nu, pilvai sotūs. Čėsas mumiem prigulc, – keldamasi no stalo pasakė meška – „Ačū, kad pavalgydzinai“. O vilkas atsakė: „Nėra už kų. Lik sveika“. Ir va šitep. Pasaka baigta.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl