Dokumentinis filmas yra pats mėgstamiausias mano kino žanras. Pašaliniam žmogui galėtų pasirodyti keista – dokumentiniai filmai retai būna tokie įspūdingi kaip Holivudo kinas (nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“), dažnai juos siejame su nuobodžiais kadrais, rodomais per kanalus, kurių niekas nežiūri, bet, mano nuomone, dokumentika pasižymi svarbiomis savybėmis kine: yra tiesiogiai susijusi su žmogumi ar įvykiu, pasakoja įdomias istorijas ir, galima sakyti, atveria žiūrovui akis į naują perspektyvą. Landsbergio šedevras neabejotinai toks yra.
Šioje vietoje turbūt turėčiau ką nors parašyti apie režisierių. Landsbergių šeimos pristatyti nereikia, tikriausiai tai viena iš labiausiai atpažįstamų ir žinomų lietuvių šeimų. Režisierius yra tėvo sūnus ir sūnaus tėvas. Vytautas V. Landsbergis sukūrė daug filmų, spektaklių ir knygų. Jis taip pat rašo eilėraščius ir iliustruoja knygas. Jo darbai skirti ir vaikams, ir suaugusiems. Kiekvienas ras kažką sau.
Pagrindinis filmo veikėjas yra Antanas Sutkus, fotografas, vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų. Labiausiai atpažįstami jo kūriniai yra ciklas „Lietuvos žmonės“, kuris buvo kuriamas nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos ir be pagražinimų parodė paprastų žmonių gyvenimą sovietinėje Lietuvoje. Filmo pavadinimas susijęs ne tik su Antano Sutkaus profesija. Jame taip pat galima įžvelgti nuorodą į filmo kūrimo būdą, truputį iš fotografo perspektyvos. Daugiau apie tai parašysiu dalyje apie vaizdinį sluoksnį.
Galima teigti, kad filmas yra sudarytas iš dviejų dalių: pirmoji daugiausia vyksta Nidoje, kur Sutkus susitiko su jaunaisiais fotografais, o antrojoje stebime pasiruošimą parodai Manheime. Tai svarbi paroda, bet taip pat labai sudėtinga. Parodoje esančios reikšmingos nuotraukos buvo darytos sovietmečiu, jos labai iškalbingos ir aiškiai matyti, kad palikusios pėdsaką autoriui. Dėlto, manau, prisidėjo ir jo šeimos tragedija – tėvo savižudybė dar sovietmečiu, o po daugelio metų panašus likimas ištiko ir Antano sūnų.
Svarbus buvo ir Sutkaus susitikimas su Vytautu Landsbergiu prieš išvykstant į Manheimą. Landsbergis taip pat yra gyvenimo patirties nestokojantis žmogus, irgi išgyvenęs sovietmečio sunkumus. Šiame susitikime buvo galima pajusti abiejų vyrų artumą. Man susidarė įspūdis, kad jie yra draugai, nors anksčiau gerai pažįstami nebuvo. Aš manau, jog net ir tokiose (o gal ypač tokiose?) situacijose aistringas fotografas niekada nesiskyrė su fotoaparatu, net privačiame susitikime.
Pats Sutkus nekalba nei angliškai, nei vokiškai tiek, kad galėtų susikalbėti su parodos kuratoriais, todėl labai svarbus vaidmuo tenka jo žmonai. Dailininkė Rima Sutkienė turi itin reikšmingą vaidmenį Sutkaus kūryboje. Internete galima rasti informacijos, kad yra įmonės Antano Sutkaus fotografijų archyvo vadovė ir jo knygų dizainerė. Pačiame filme matyti, kad juos sieja įdomus ryšys, jie vienas kitą papildo. Be abejo, be jos Sutkaus kūryba atrodytų kitaip, todėl manau, verta įtraukti ir įvertinti ją filmo recenzijoje.
Kita vertus, turime pirmąją dalį, kurioje stebime Sutkaus ir jaunųjų fotografų susitikimą Nidoje. Tai neabejotinai optimistiškesnė dalis, Sutkus jau turi akivaizdžių judėjimo problemų, tačiau tai netrukdo jam bendrauti su jaunimu. Jaunieji fotografijos kūrėjai į šį susitikimą žiūri su didele pagarba, kaip į puikią galimybę tobulinti savo įgūdžius. Sutkus pasakoja apie savo susitikimą su Žanu Poliu Sartru, kuris turi savo paminklą Nidoje (įdomu, kad šis paminklas sukurtas pagal Antano Sutkaus darytą nuotrauką „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“).
Abi šios dalys, nors iš pirmo žvilgsnio skirtingos, mano nuomone, puikiai dera tarpusavyje. Man susidarė toks įspūdis, kad pasiruošimas parodai pažadino prisiminimus ir privertė susimąstyti apie gyvenimą. Manau, kad bendravimas su jaunais žmonėmis Sutkui yra vaistas nuo dekadentizmo, kurį sukelia sunkūs ir skausmingi prisiminimai, ypač iš sovietmečio. Leidžia pamiršti bėgantį laiką ir sveikatos problemas. Jaunų žmonių entuziazmas suteikia Sutkui naujos vilties, todėl šis susitikimas buvo naudingas abiem pusėms.
Dokumentiniame filme istorija yra labai svarbi, bet čia didžiausias filmo autoriaus meistriškumas atsiskleidžia vaizdiniame sluoksnyje. Šie kino kadrai – atgaiva širdžiai ir akims. Seniai nemačiau taip gražiai sukurto filmo. Vaizdai, ypač iš Kuršių nerijos, yra kvapą gniaužiantys. Aš nesu filmų kūrimo žinovas, bet pasirinktas kadras ir spalvų gama sukūrė nuostabią filmo nuotaiką. Iš vienos pusės, kinas verčiantis susimąstyti apie gyvenimą (kas žino, gal ir dėl Sartro egzistencializmo), kita vertus, tai tiesiog neįtikėtinai gražu. Tiesą sakant, žiūrėčiau filmą dar kartą vien dėl šių kadrų.
Apibendrinant, filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ – tai nuostabus pasakojimas apie nepaprastai talentingą žmogų, kurio kūryboje yra daug garsių fotografijų. Paaiškėjo, kad šių nuotraukų kūrimas paliko pėdsaką pačiam autoriui. Sužinome tai stebėdami pasiruošimą tarptautinio masto parodai. Atrodo, kad susitikimas su jaunaisiais fotografais yra atsakymas į lietuvių fotomenininko problemas, padeda jam įžvelgti savo veiksmų vertę kitų akyse. Pati istorija nėra ypatinga, tačiau Antano Sutkaus asmenybė neabejotinai yra. Be to, filmas nufilmuotas tokiu būdu, kad šis kūrinys tapo tikra puota akims.
Žinau, kad šis filmas patiks ne visiems. Tačiau jeigu kam nors patinka susimąstyti verčiantys filmai, šis kūrinys jiems puikiai tiks.
Daniel Dziułka, Varšuvos universiteto baltistikos studentas, punskas.pl
Lietuvos kino centro ir LRT remiamas filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“. Scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, operatorius Povilas Baltinas, dailininkė Neringa Keršulytė, kompozitorė Eglė Sirvidytė, prodiuseris Osvaldas Bručas, gamintoja A. Propos studija.
Filmas kino teatruose rodomas nuo sausio 25 d. Seansai numatyti Vilniaus „Pasakos“, „Skalvijos“ kino teatruose, vėliau filmas bus rodomas Kauno „Romuvoje“, Klaipėdos „Klube 8 ½“, Šiaulių fotografijos muziejuje, Panevėžio „Garse“, Alytaus „Dainavoje“, Marijampolės „Spindulyje“, Utenos Kino namuose, jį išvysti galės ir Anykščių, Mažeikių, Gargždų, Telšių kino teatrų žiūrovai.
