Praėjusį sekmadienį pradėjome kelionę nuo pavasariško Verbų šurmulio iki didžiosios Velykų kulminacijos.
Verbų sekmadienis mums yra ne tik religinė šventė, bet ir tikras pavasario pranašas. Nors kitur pasaulyje žmonės šią dieną mini su palmių šakomis, mes turime savo unikalią tradiciją – blindės, žilvičio ar karklų šakeles, dailias iš džiovintų žolynų surištas verbas. Senovėje tikėta, kad šios „verbos“ (šakelės) turi magiškų galių: jos saugo namus nuo žaibų ir ligų, o paplakimas jomis – tai ne bausmė, o palinkėjimas būti sveikiems ir „pabusti“ kartu su gamta.
Po šio sekmadienio įžengiame į Didžiąją savaitę, kuri turi savo griežtą ritmą.
- Ketvirtadienis skirtas švarai – tiek namų, tiek dvasinei. Tai diena, kai senovėje viskas būdavo blizginama ir tvarkoma, ruošiantis didžiajam įvykiui.
- Penktadienis – pati tyliausia ir sunkiausia diena. Tai laikas susikaupimui, kai prisimenama Kristaus kančia, o darbai atidedami į šalį. Įdomu tai, kad seniau bažnyčiose buvo net toks paprotys kaip „Judošiaus varymas“ lazdomis, simboliškai išvejant išdavystę.
- Šeštadienis yra šviesus velyknakčio laukimas.
Galiausiai viską vainikuoja Velykos. Tai dviguba šventė: krikščionims tai Kristaus prisikėlimas, o kitados mūsų protėviams tai buvo didysis gamtos atgimimas. Viskas baigiasi ankstyvosiomis pamaldomis ir gausiomis vaišėmis prie stalo, tikint, kad pilnas stalas prišauks sočius ir sėkmingus metus visai šeimai.
sb, punskas.pl
