(Miniatūra)
Bėgu pas vandens dviratį…
Žmonės paguosti negali, tai ramybės ieškai pas daiktus. Toks vandens dviratis gali padėti.
Atvynioju šlapias barškančias grandines nuo medinių lentų prieplaukos. Atsargiai šlepteliu į negražią sėdynę, tokią iš baltos plastmasės, ir imu ramiai sukti pedalus.
Dviratis toks neišvaizdus, todėl taip miela manyti, kad jis toks pat nelaimingas kaip ir tu.
Vėliau suprasiu, kad būti nelaimingam tai dar ne pati didžiausia nelaimė.
„Vandens dviratis“ – tai subtili miniatiūra, kurioje kasdienybė susilieja su vidine žmogaus būsena. Viskas prasideda nuo bėgimo – ne tiek nuo pasaulio, bet į daiktą, kuris tyli. Vandens dviratis čia tampa tylia prieglobsčio forma, leidžiančia subjektui bent trumpam atsiplėšti nuo įtampos ir triukšmo.
Miniatūros detalės – šlapios, barškančios grandinės, balta plastmasinė sėdynė – kuria liūdna atmosferą, kuri suartina daiktus su veikėjo išgyvenimu. Miniatiūros stiprybė pasireiškia tuo, kad net ir nepatrauklus, neišvaizdus daiktas tampa emocinio solidarumo simboliu: jis „nelaimingas“ kartu su pasakotoju. Dviračio personifikacija subtili, ji leidžia pamatyti liūdesį iš šono, tarsi per kitą objektą.
Pabaigos mintis – kad nelaimingumas nėra didžiausia nelaimė – suteikia tekstui brandos. Ji neatmeta patiriamos nevilties akimirkos, tačiau užsimena apie platesnį gyvenimo perspektyvą.
Tai nedidelė, bet stipri miniatiūra, kuri savo kuklumu ir vaizdiniu tikslumu palieka šiltą melancholijos ir susitaikymo pojūtį.
