Kartą vienas baravykas anksti rytą išdygo po ąžuolu. Apsidairė ir sušuko:
– Ąžuole, ąžuole, pasitrauk į šalį! Tuojau tave augdamas išversiu!
Ąžuolas nusijuokė ir atsakė:
– Palauk ligi rytojaus, tada pasitrauksiu.
Baravykas ėmė sparčiai augti. Augo augo ir ligi vakaro išaugo kaip kepurė. Ąžuolas net pabūgo. Anksti rytą baravyko kepurė jau buvo užsmukusi ant akių.
– Gal man dabar pasitraukti? – juokėsi ąžuolas.
– Ne, gali sau būti, – liūdnai atsakė baravykas.
Paskui ant šono pakrypo ir sudribo. O ąžuolas augo kaip augęs.
