Likimas man lėmė būti Jono Žukausko mokytoju ir auklėtoju. Mokykloje auklybos lyg šeimoje tėvystės pareiga leido daug artimiau ir man su Juo susigyventi, negu su visais kitais mūsų licėjaus mokiniais. Klasei organizuojamos išvykos ir kiti renginiai sudarė sąlygas daug dažniau būti drauge ir spręsti visus gyvenime kylančius net ir asmeninius klausimus. Tos pareigos taip pat padėjo atsižvelgti į visus būsimų asmenybių individualumus, ugdyti jų įgimtus talentus.
Jonas buvo stropus ir pareigingas. Greit atkreipė dėmesį savo balso charakteristika. O kad susidomėjo literatūra ir ypač poezija, teko Jį angažuoti į dailiojo žodžio būrelį ir dalyvauti įvairiuose kultūriniuose renginiuose bei konkursuose. Jis buvo pirmas parankinis ir kultūros namuose vykusiuose koncertuose. Jo balsas skambėdavo ten Motinos dienai ar Vėlinėms skirtose šventėse, skambėjo jis koncerte perteikiant Salomėjos Nėries lyrinės poemos „Eglė žalčių karalienė“ ištraukas.
Įsimintina yra išvyka į Lietuvos moksleivių dailiojo žodžio konkursus, kurie vyko Vilniuje bei Užutrakio Juozapo Tiškevičiaus dvaro sodybos rūmuose ant ežero kranto Trakuose, kur Jonui buvo pripažinta pirmoji vieta. Panašus renginys vienais metais vyko ir Telšiuose. Po šv. Mišių Telšių katedroje, kur Jonas deklamavo vyskupo Antano Baranausko ištrauką iš „Anykščių šilelio“, Jo Ekscelencija vyskupas Antanas Vaičius pakvietė mus į savo namus vakarienės, kur Jonas dar padeklamavo Maironio eiles „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą, žodelį iš senųjų laikų…“ Mums tai buvo didelis dvasios pakylėjimas, atskleidęs drauge ir Jo Ekscelencijos asmenybės paprastumą. Kokia tada buvo jauki atmosfera, rodanti, kad vyskupas nesibodėjęs pasauliečių bei žavėjęsis jų gyvenimu.
Grįžkime į Punską. Čia mūsų parapijos bažnyčioje dvejus metus buvo surengti tuometiniam klebonui Ignui Dzermeikai pageidaujant Kalėdų poezijos vakarai, kuriuose Jonas buvo mūsų atspirtis. Jau vėliau vieną kartą po Kreivėnų laukų šventinimo, kai šv. Mišios buvo atnašaujamos Apšakalnio viršūnėje, vakarienės metu, beje, ant vežimėlio, „Rūtos“ restorane Jonas deklamavo savo pasirinktą išmoktą eiliuotą istorijai skirtą kūrinį, kurio klausėsi tuomet Punske vikaravęs taip artimai su mumis sutapęs kunigas Marius Talutis. Tas faktas rodo, kad Jonas ir išėjęs iš mokyklos bei būdamas likimo kankinys nenuleido rankų ir nenutraukė ryšių su literatūra. Jis, netekęs fizinių galių dirbti ūkyje, namuose nuolatos skaitydavo grožinę literatūrą ir ypač žavėjosi mūsų poetų eilėmis. Matydavau jo atsiliepimus ir internete į įvairių autorių skelbiamus kūrinius.
Turėjo Jonas ir dar vieną aistrą – lošė šachmatais, ir net pasodintas į vežimėlį vykdavo į šachmatininkų turnyrus. Kokio reikia atkaklumo nepasiduoti likimui primesto kankinio vaidmeniui…
Jonas mūsų žemę paliko šių metų rugpjūčio 23-ios dienos rytą. Jo siela į aukštybes pakilo, lydima dūmų ir šviesos. Dūmai atspindėję Jo trylikos su puse metų trukusias kančias, šviesa – teikusi vilties nukeliauti prie Dievo skirtos laimės šaltinių. Te šventasis Petras atkelia dangaus vartus Jam – artojų brolijos nariui – iškeliavusiam Viešpaties takais. Palydėkime Jį Jam skirtomis eilėmis. Tegu jos skamba kaip mums gerai pažįstami mūsų bažnyčios varpai.
PRIE DANGIŠKŲ VARTŲ
Verkia siela, į gluosnį parimus.
Taip gėla per jo žievę sruvena.
Nesupras vėjas lauko arimuos,
Kokį skausmą širdis kenčia seną.
Vyturys savo rūpesčių pilnas,
Kregždė vėlei darbais užsiėmus,
Ir tik vieno Dievulio čia kilnūs
Žvilgsniai debesis nuveja šėmus.
Gal jie kelią akims taip nupusto,
Kad į dangų mūs vyzdžiai žiūrėtų
Link šviesų dvasios amžino būsto,
Kur keliauti taku teks žvaigždėtu.
Ir jau pabaigai pridursiu Vytauto Mačernio Velioniui labai tinkantį posmą: Jonai – „Aš pažinau karalių Tavyje.“
Algis Uzdila
