Lion Ceccah pasirodymas „Eurovizijoje 2026“ nebuvo nesusipratimas. Tai labai tikslus šiuolaikinės „Eurovizijos“ atspindys – konkurso, kuriame muzika ir žodžiai seniai nebėra svarbiausias dalykas.
Lietuvos „numeris“ buvo sukurtas taip, kad šokiruotų, trikdytų ir verstų kalbėti. Sidabrinis kūnas, dirbtinai mechaniški judesiai, beveik nežmogiška estetika, teatrališkas vokalas ir futuristinė scenografija veikė ne kaip daina, o kaip performanso instaliacija. Būtent todėl ir reakcijos kraštutinės. Vieni tai vadino drąsa, kiti – tuščiu eksperimentu, kuriam trūko stipraus emocinio centro.
Diskusijos Lietuvoje kilo ne tik dėl paties pasirodymo. Daliai žmonių kliuvo ir pats atlikėjo pasirinktas identitetas. Tomas Alenčikas, pasirinkęs sceninį vardą „Lion Ceccah“, daug kam tapo platesnės tendencijos simboliu – noru tarptautinėje scenoje atrodyti kuo mažiau lietuviškai. Kritikai klausė labai paprasto dalyko: kodėl Lietuvos atstovas atsisako savo lietuviškos pavardės ir renkasi dirbtinai itališkai ar angliškai skambantį pseudonimą, kuris neturi jokio aiškaus ryšio nei su Lietuvos kultūra, nei su jo tikrąja tapatybe?
Ši kritika nėra vien emocinis konservatyvumas. Ji kyla iš nuolatinio Lietuvos kultūrinio nepasitikėjimo savimi. Atrodo, kad dalis mūsų atlikėjų vis dar tiki, jog norint būti moderniam ir „europietiškam“, reikia nusimesti lietuviškumą kaip trukdį. Tarsi pavardė Alenčikas būtų per mažai vakarietiška, per mažai „globali“, per mažai tinkama tarptautinei scenai. Tokia laikysena daliai visuomenės atrodo ne kaip modernumas, o kaip savotiškas kultūrinis kompleksas.
Dar daugiau klausimų sukėlė pati daina „Sólo quiero más“, kurios pagrindinis priedainis buvo atliekamas ispanų kalba. Kritikai pagrįstai klausė: kodėl Lietuva, turinti vieną seniausių ir unikaliausių Europos kalbų, savo svarbiausiame muzikiniame konkurse renkasi ne lietuvių, o ispanišką frazę? Ypač kai pati lietuvių kalba tarptautiniu mastu dažnai minima kaip viena archajiškiausių ir fonetiškai išskirtiniausių indoeuropiečių kalbų.
Daugeliui žiūrovų tai atrodė ne kaip natūrali meninė idėja, o kaip desperatiškas bandymas prisitaikyti prie vakarietiškų popmuzikos tendencijų. Ispanų kalba „Eurovizijoje“ jau seniai tapusi greitu emocinio efekto įrankiu – net ir tada, kai atlikėjas neturi jokio kultūrinio ryšio su ispanišku pasauliu. Todėl daliai publikos Lion Ceccah numeris atrodė ne autentiškas, o dirbtinai sukonstruotas iš tarptautinių klišių: futuristinis įvaizdis, nelietuviškas pseudonimas, ispaniškas priedainis ir beveik visiškai nematoma lietuviška tapatybė.
Ir čia atsiskleidžia platesnė problema. „Eurovizija“ šiandien vis labiau primena ne muzikos konkursą, o algoritmams pritaikytą vizualinio dėmesio ekonomiką. Laimi ne tas, kuris sukuria geriausią dainą, o tas, kuris per tris minutes sugeba tapti socialinių tinklų klipu arba internetine diskusija. Lion Ceccah šią taisyklę suprato puikiai. Jo numeris buvo sukurtas ne radijui, ne ilgaamžei muzikinei vertei, o momentiniam šokui.
Todėl kritika, kad pasirodymas buvo „per keistas“ – iš esmės nėra apie keistumą. „Eurovizijoje“ keistumas jau seniai tapęs valiuta. Problema ta, kad šokiruojanti estetika pati savaime dar nesukuria stiprios dainos. Kai dingsta pradinis vizualinis efektas, lieka klausimas: ar publika prisimena melodiją? Ar prisimena emociją? Ar prisimena ką nors daugiau nei sidabrinį kostiumą ir dirbtinį sceninį šaltį?
Būtent čia Lion Ceccah numeris suskilo. Dalis publikos gal ir matė kažkokį konceptualų meną, tačiau daugeliui žiūrovų jis pasirodė emociškai sterilus. Tai buvo pasirodymas, kuris labiau siekė būti interpretuojamas nei jaučiamas. Europos auditorija dažnai atleidžia banalumą, bet retai atleidžia emocinę tuštumą. Šių metų rezultatas tai patvirtino labai aiškiai.
Ironiška, kad pats konkursas tuo pačiu skatina būtent tokius numerius. „Eurovizija“ per pastarąjį dešimtmetį tapo erdve, kurioje svarbiausia ne muzikinis nuoseklumas, o hiperbolė. Kuo ryškesnis kostiumas, kuo agresyvesnis vizualinis identitetas, kuo daugiau socialinių tinklų reakcijų — tuo didesnė tikimybė būti pastebėtam. Natūralu, kad atlikėjai pradeda kurti ne dainas, o trijų minučių vizualinius projektus.
Todėl Lion Ceccah ne tiek „sugadino“ Lietuvos pasirodymą, kiek idealiai prisitaikė prie sistemos, kuri pati tapo teatrališko pertekliaus mašina. Jo numeris buvo logiška „Eurovizijos“ evoliucijos pasekmė. Problema tik ta, kad tokioje sistemoje meninė rizika dažnai tampa sunkiai atskiriama nuo dirbtinumo.
Dar vienas paradoksas – po finalo daugelis komentatorių teigė, kad Europa „nesuprato“ Lietuvos pasirodymo. Tačiau toks argumentas dažnai tampa patogia gynyba kiekvienam konceptualiam numeriui, kuris nesurinko balų. Galbūt problema ne ta, kad publika nesuprato. Galbūt publika tiesiog nepajuto ryšio. Menas neprivalo būti paprastas, tačiau jis negali egzistuoti vien kaip estetinis galvosūkis.
Lion Ceccah pasirodymas liks atmintyje todėl, kad jis puikiai įkūnijo dabartinę „Eurovizijos“ būseną – triukšmingą, vizualiai perpildytą, desperatiškai siekiančią išsiskirti ir kartu vis labiau prarandančią ribą tarp muzikos ir internetinio spektaklio.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Menui , tikram, nereikalingi aiškintojai, ką autorius norėjo parodyti/pasakyti/padainuoti. Luvre ar Uficijų galerijojos lankytojams nereikalingi jokie parodų kuratoriai, kurie aiškintų, ką Rubensas ar Gogenas norėjo pasakyti per savo paveikslus. Dabar gi vad.”šiuolaikinis” menas be kūrinių „aiškintojų ” neisivaizduojamas, nes normalaus intelekto žmogui tikrai neatrodo, kad skutanti bulves moteris purvinom kojom yra menas(nesenai toks „meno” kūrinys demonstruota Vilniaus meno galerijoje). Dabar „meno” kuratoriams ir aiškintojams patikėtas politinės indoktrinacijos vaidmuo.
Apie Euroviziją išvis sunku kalbėti kaip apie meno ar kultūros renginį, nors ir tokiame tuštybės , beskonybės ir nemeno renginyje dar atsirado pakankamai atsparumo turintys, ar iki galo nesugadinto skonio žiūrovai/vertintojai, kurie suprato, kodėl Lietuva nusipelnė priešpriešpaskutinės vietos, o sudėtingos svetimšaliui ištarti pavardės lenkė gerokai aukštesnės.Šiaip jau į galvą ateina tokia mintis, kad tas Lion galėtų tapti LRT veidu. Tiek pas jį tėra meno, kiek LRT laisvo žodžio
Šaunus lietuvio pasirodymas, gaila, kad neiškovojo aukštesnės vietos! Kūrinys buvo netipiškas, bet įdomus, deja, man atrodė, kad atlikėjui truputį pritrūko jėgų didžiojoje scenoje.
Be laisvų meno kūrėjų, mūsų kultūra būtų daug tuštesnė, o Eurovizija tai puiki proga užsireklamuoti prieš tikrai didelę Europos (ir ne tik) auditoriją. Aišku, ne viskas visiems patinka (tai labai gerai!) ir galima apie tai diskutuoti, bet nepulkime žeminti kitų. O kad artistai priima artistinius pseudonimus – tai idėja senesnė negu bent kokia šiandien egzistuojanti tautybė. Tai dar ne pasaulio pabaiga, o Lietuvos kultūra turi daug stipresnius pamatus, nei šio straipsnio autoriui atrodo. Tarp kitko dėka artistinės laisvės.
na ir kaip Lietuva „užsireklamavo” prieš Europą? Išleido į sceną nei tai vyrą, nei moterį, užsidėjusį/ą tragikomiškos išraiškos kauke, dainuojantį nei tai angliškai nei ispaniškai. Na, gal kokį dešimtį kartų ir nuskambėjo ten Lietuvos vardas (pusfinalis, , finalas, du kartus gavo balus, na ir dar gal kelis kartus kažkokiame kontekste). Nesužavėjo nei komisijos, nei žiūrovų. Turint omenyje kiek tai kainavo Lietuvos mokesčių mokėtojams- nauda prasta. Apie Bulgariją bent sužinojo Eurovizijos mėgėjai, kad gražios merginos ten.
O dėl artistinės laisvės ir nepriklausomų kūrėjų, tai aišku, labai svarbu tai. Bet neieškokite jų tarp tų, kurie maitinamasi iš įvairių ideologinių fondų šeryklų
Kiekvienas tikriausiai žiūri Euroviziją dėl kitokių priežasčių. Man tai yra proga praplėsti muzikinį horizontą. Ieškau ten įdomesnių garsų, o ne dar vienos tokios pačios popdainos, kurią galima kasdien išgirsti radijuje. Jau seniai pripratau, kad mano „tipai” retai kada sutampa su publikos ar komisijų balsais, bet menas su demokratija dažniausiai nekeliauja kartu. Eurovizijos svarbi dalis yra „vizija”, o tai reiškia kad svarbus ir yra pats pasirodymas. Viską vertinu kartu.
Kiti žmonės turi savo matuoklius ir vertina pagal savo kriterijus. Lietuvos atstovas neatsirado iš niekur (primenu, kad laimėjo atranką, kurioje dalyvavo keliasdešimt dalyvių). Finale neparodė nieko drastiškai kitokio, negu jau matėme atrankose. Jis įdėjo į tai tikrą darbą ir, dalyvaudami šitame konkurse, sutiko būti vertinamas kitų. Bet tegul tai būna kokybiškas vertinimas, nežeminant kitų.
Dabartiniai euroviziniai konkursai atspindi nūdienos pasaulio civilizacijos nuopolį .Deja.