Eugenijus Jovaiša
Kazimieras Būga pastebėjo, kad Ptolemėjas du kartus mini sūdinus sakydamas, jog tuo pačiu sūdinų vardu (Σουδινοί) jis vadina dar ir kitą, keltiškos kilmės tautelę, gyvenusią pietinėje Sudetų pakalnėje (Būga, 1961). Ptolemėjas, garsusis II a. romėnų geografas, ėmęs taikyti koordinačių sistemą, paliko gilų pėdsaką geografijos istorijoje. Deja, reikšminga Ptolemėjo žinia apie dvejus sūdinus – Europos Sarmatijoje (Mozūrų ežeryno aplinkoje) ir Didžiojoje Germanijoje (prie Dunojaus) nesulaukė išsamių tyrinėjimų vėlesnių kartų kalbos istorikų, istorikų ir archeologų darbuose.
Savotišką tabu kultūrų sąveikų paieškoms pietų kryptimi bus, regis, palikęs pats Kazimieras Būga. Nepaisant jo paties pastabos apie sūdinų buvimą prie Dunojaus ir jų keltišką kilmę, nuostabą kelia tai, kad Jono Basanavičiaus tyrinėjimus apie kultūrinius ryšius su pietų kultūromis ir tautomis, apie galimą lietuvių kilmę iš „trakų ir prygų“ jis kategoriškai atmetė (Būga, 1961). J. Basanavičiaus mintis apie pietinę lietuvių kilmę kalbininkai ir istorikai užmiršo ilgam, iki pat šių dienų (Jovaiša, 2014).
„Už išvardytas (tautas) labiau į rytus gyvena (ir vėl) už venedų / po venedais esantys galindai, sūdinai ir stavanai – iki alanų“, – taip aprašyti sūdinai, gyvenę Europos Sarmatijoje (Jovaiša, 2014).
„Po kamavų / kamavais – chatai ir tubantai, anapus Sudetų kalnų – teuriochaimai, o šiapus – varistai. Paskui Gabretos miškas. Ir po marvingais / marvingų – kurijonai, paskui chaituorai, ir iki Danubijaus upės – parmaikampai. Po Gabretos miško – markomanai, po kurių/ kuriais sudinai ir adrabaikampai – iki Danubijaus upės.“ Tai sūdinų prie Dunojaus aprašymas (Jovaiša, 2014).
Ptolemėjo žinia leido iškelti prielaidą, kad aisčiai kontroliavo ne tik šiaurinę dalį, kur buvo gintaro kasyklos, bet ir prie Dunojaus buvusią pietinę Gintaro kelio dalį, kur telkėsi svarbiausi romėnų miestai – Karnuntas, Lencija ir Akvinkas, kurių gyventojai prekiavo gintaru. Atsirado reikšmingų darbų apie Ptolemėjo nurodytas Vyslos baseino tautas (Alekna, 2019, 2020, 2024), apie sūduvius jotvingius ir jų įvardijimo problemas (Baranauskas, 2023), apie Dzūkijos / Dainavos ir Suvalkijos / Sūduvos sampratas ir jų raidą (Tumėnas, 2023). Ypatingo dėmesio nusipelno Dariaus Aleknos darbas apie Ptolemėjo sūdinus prie Dunojaus ir Vyslos. Išvados, kurių prieita tyrinėjant abejus sūdinus antikos šaltinių, kalbos ir geografijos aspektais, yra naujas žodis ankstyvųjų aisčių istorijoje: „Dar arčiau Dunojaus, šiaurinės Romos imperijos sienos, gyvena ir sūdinai. Plinijaus minimas Nerono laikų raitelis, vadovavęs ekspedicijai į gintaro radimvietes (NH 37, 45), galėjo kliautis kaip tik šių sūdinų pagalba. Tokia padėtis galėjo trukti dar gerą šimtą metų iki Markomanų karų pradžios 166–180 metais“ (Alekna, 2024). Nauji postūmiai sūdinų istorijoje skatina giliau tyrinėti šią temą ir išsiaiškinti sūdinų (sūduvių) indėlį Gintaro kelio istorijoje.
Tyrinėjant baltų etninės istorijos klausimus, stiprėja mintis, kad kelių mokslų sankirta tyrinėjamos problemos atžvilgiu ir visuminis požiūris į istorijos vyksmo harmoniją yra tas kelias, kuriuo reikia žengti suvokiant Gintaro kelio istorijos svarbą vakarų baltų/aisčių ir visos Vidurio Europos istorijoje. Tad prasminga būtų į šią istoriją pažvelgti geologijos, geografijos, archeologijos, tautosakos, kalbos ir istorijos mokslų akimis.
Geologija čia itin svarbi mėginant atsakyti į klausimą, kas, prekiaujant gintaru, buvo sūdinai? Gintaro kelio tarpininkai ar šeimininkai, valdantys gintaro kasyklas ir ežerų vandens išplaunamą bei tuometinės prekybos mastams tinkamą gintarą? Mėlynoji arba gintaringa žemė dabartinės Baltijos aplinkoje susidarė prieš 40 milijonų metų. Paskutinis, Viurmo, ledynmetis plito pietryčių kryptimi, ir maždaug prieš 19 000 metų Mozūrų ežerynas buvo visiškai užklotas ledo sluoksniu. Jam traukiantis, susidarė Mozūrų ežeryno gamtovaizdis, čia liko Viurmo ledynui judant iš Sembos pusiasalio išplėšti ir sunešti gintaro klodai.
Visas straipsnis (Terra Jatwezenorum 18 t., 2 d., 7–32 psl.)
