Evangelija (Jn 6, 41–52)
Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“
Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
****************
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
Kad gyventume…
Kiek daug mes pasiryžę padaryti, kad tik gyventume… Įvairiausių ligų bei negalių kamuojami, mes pasiryžę nukeliauti į pasaulio kraštą, sutikti su bet kuo, pasiryžti bet kam, kad tik gyventume…
Ir mums beieškantiems gyvenimo šiandien Jėzus taria: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, GYVENS per amžius“(51 eil.).
Pirmasis žingsnis kelyje į mirtį nugalintį Gyvenimą, tai atrasti esminę tiesą, tariamą Dievo mums – Aš ESU tas, kuris esu. Taip Dievas prisistato Mozei iš degančio krūmo… Aš Esu – kantriai kartoja Jėzus savo mokiniams… Aš Esu – kviečiančiai kartoja Dievas šiandien ir mums… įsitvirtinti tikėjime Dievo buvimu, Jo egzistavimu čia ir dabar, mano, tavo, mūsų gyvenimuose… mūsų pasaulyje…
Antrasis žingsnis, kurį Jėzus kviečia mus žengti šiandien, tai atrasti Jį kaip gyvąją duoną – Aš esu gyvoji duona – atrasti Jėzų kaip tą, kurio syvai maitina mūsų dienų žiedus, kaip jėgą, brandinančią vaisius… Atrasti Jėzų kaip duoną, tai pripažinti ir dėkingai išpažinti Jį kaip visos gyvybės šaltinį. Matyti Jo pėdsakus visame kas gyva. Matyti Jo atvaizdą savyje…
Ir trečiasis žingsnis – tai atrasti tiesą apie save – „gyvens per mane“(57 eil.) – atrasti save kaip tą, kurį maitina Dievas, tikroji ir vienintelė Gyvenimo duona… Atpažinti save kaip visiškai nuo Jo priklausantį, kaip tą, kurio gyvybingumas, vaisingumas, tiesiogiai priklauso nuo santykio su Dievu tvirtumo.
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, GYVENS per amžius“(51 eil.). Pats Dievas, trokšdamas mus sudievinti, tampa duona, ypač akivaizdžiai šį Dievo priartėjimą prie mūsų išgyvename Eucharistijoje – Dievas nužengia iš dangaus kaip Gyvybės duona. Norint gyventi, belieka išdrįsti priimti Jį tikėjimu, leisti Jam maitinti, sotinti mūsų gyvenimo prasmės alkį ir malšinti laimės troškulį.
Bernardinai.lt archyvas
