Seinų choro dalyvė Irena Vaznelytė-Choroškienė (g. 1949 m. Vidugiriuose) gyvena daugiabutyje, o iš jos balkono matyti Seinų bažnyčia. Ji neseniai papasakojo apie savo giminaitį Viktorą Vinikaitį, parodė jo tapytus paveikslus, paskolino nuotraukų ir jo prisiminimus, rašytus lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai.

Mes beveik kap broliai su Viktoru Vinikaicų, ba jo ir mano tas pats buvo patėvis – Kupstas Juozas. O buvo tep. Kap jis liko su savo mamu našlaicis Navasodėje, tai pas juos užkuru atėjo Kupstas nuo Dusnyčios, o kap jo mama numirė, tai mano mama ištekėjo už to pacies Kupsto. O kap aš jau buvau ženota, tai pora metų su savo vyru pas juos pagyvenom, kol gavom nuosavą butą Sainuose.

Labai gražai visadu sutarėm su Viktoru. Paskui daug sykių lankėmės pas jį Vygruose. Kukliai gyveno, kap cikras vienuolis atsiskyrėlis. Menkai valgė, nereikalavo dzidelio šildymo. Ir jam tep buvo gerai. Vadzinom vienas kitų broliu ir seseria. Jis man paveikslų pora paliko, išdrožė skrynukį drabėzgam susdėc. Buvo labai ramus. Savamokslis, skaitė knygas, drožinėjo, piešė. Sainų klebono Venžiko dzidelis paveikslas jo ranka nupieštas kaboja Sainų bažnyčos zakristijoj, o Sainų mažoj bažnyčukėj – jo išdrožtas kryžus su Kristum.

Vygruose Viktoras aprodė ir papasakoj mumiem ir kiciem cakavų dalykų, aprodė požemius po bažnyču ir kitur, kur dabar ne visi nuveina. Gražai jį tynajus pagerbė kunigai ir jis jiem neliko skolingas. Daug kam buvo nupaišis, išdrožis. Ir Vygrų bažnyčoj iš mažų paveikslukų tokius gražus ir dzidelius paveikslus nupaišė. Visi jį gražai mini. Cikrai vertas pagarbos. Palaidotas netoli Vygrų vienuolyno an kalnelio, rodos, mato gerai visų vienuolynų. Paskucinis kamedulis – jis tep savi laikė ir kici jį tep vadzino.

Dzaugiuos ir man paliktais jo paveikslais. Graži atmintis. Turėjo gerų rankų. Turėjo prisipirkis galybį knygų ir tokių, kad pats galėtų mokycis kalbos – ir mokinosi, ir išmoko. Cikrai gabus buvo. Galėjo da gyvenc, o mirė staigiai per naujus 1994 metus. Turėj 67 metus.
Mirė Viktoras vienišas ant ežero kranto per Naujuosius metus. Prisiminimuose daug anksčiau jis rašė: Net gyvenimo pilnatvė neapgins nuo netikėtos mirties (1961.10.01).
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
