Kiekvienąkart išgirdę ugniagesių sirenos kaukimą nevalingai krūptelim: ir vėl žmonėms nutiko nelaimė. Gaisras, patvindytas namo rūsys, eismo įvykis ar kita nelaimė – jie pirmieji skuba gelbėti mūsų turto, o kartais ir gyvybės. Būna, kad rizikuoja savąja. Ugniagesius galima pavadinti tikrais, nesavanaudiškais pagalbos nešėjais. Todėl nenuostabu, kad žmonės jais pasitiki labiausiai iš visų tarnybų, kad šaukiasi jų prasiautus audroms ir viesulams, įsiliepsnojus pastatams… Jie budi ir saugo gyventojus renginių metu, padeda nuvykti pas medikus ar kitais atvejais.
Priešgaisrine sauga Lenkijoje susirūpinta pradėjus augti miestams. Ypač didelį pavojų – gaisro atveju – kėlė mediniai pastatai. Pirmosios priešgaisrinės saugos taisyklės, atrodo, buvo surašytos Krokuvos mieste XIV a. Vėlesniais šimtmečiais jos griežtėjo ir plito po visą kraštą. XIX a. didžiuosiuose miestuose pradėtos kurti ir specialios ugniagesių tarnybos, kurioms priklausė ne tik ugniagesiai, bet ir kaminkrėčiai. Kaimuose ir nedideliuose miesteliuose taip pat įvesti saugos reikalavimai.
Štai ką 1797 m. prūsų komisija, tyrinėjusi naujai prijungtas vietoves, rašė apie Punską: „Karališkas miestas. Turi keturias gatves, 73 kaminus (tame vieną bažnyčią), 10 alaus daryklų, 10 spirito varyklų, 10 smuklių, 10 šulinių.
Pastatai: 73 namai, 8 tušti niekam nepriklausantys sklypai, 15 kluonų.
Priešgaisrinė įranga: 73 kopėčios, 73 odiniai kibirai, 73 kobiniai, 4 vandens kubilai[1].“
Taigi prie kiekvieno gyvenamojo namo Punske jau buvo kopėčios, kibiras (tuomet dar odinis) ir kobinys (basokas). Vadinasi, taisyklės ne tik buvo surašytos popieriuje, bet jų paisyta ir gyvenime.
Ugnis – pavojinga stichija
Ugnis – vienas svarbiausių civilizacijos pasiekimų, tačiau ir be galo pavojinga stichija. Ne veltui sakoma, kad ji blogesnė už vagį: „Vagis dalį turto palieka šeimininkui, o ugnis atima viską“. Panašiai buvo ir Punske kilus didžiajam gaisrui. Leidinyje „Prieškarinis Punskas“ spausdinami liudininkų prisiminimai labai vaizdžiai aprašo minėtą įvykį[2].
„Žiūrim miestelis dega! Iškilo toks vėjas, kad trobesiai užsidegdavo vienas nuo kito. Visi juk šiaudais buvo dengti!
Jėzau mieliausias, kas čia darėsi! Gaisras apėmė vieną miestelio pusę, paskui ir kitą. Visais varpais pradėjo skambinti. Atvažiavo ugniagesiai iš Augustavo, Seinų, Suvalkų, bet nerado ežero! Visur buvo taip tamsu, taip juoda, kaip naktį. Vos tą ežerą surado. Neapgynė nieko.“
Apie šį gaisrą rašyta ir spaudoje. Antai „Przegląd Pożarniczy“ mini, jog per 1934-ųjų gaisrą sudegusi dauguma Punsko pastatų[3]. Gaisro padarinių apžiūrėti buvo atvykęs pats Balstogės vaivada. Beje, šio gaisro metai šaltiniuose nurodomi įvairiai – minėtuose liudininkų atsiminimuose teigiama, jog tai buvę 1930-ieji ar 1931-ieji, Punsko ugniagesių kronikoje pateikiami 1933 m.
Šis gaisras paskatino vietos valdžią kurti Punske ugniagesių savanorių komandą. Iniciatyvos ėmėsi tuometinis mokyklos direktorius Stanisław Jakubowski, vado pareigas priėmė laiškanešys Vytautas Pajaujis, o jo pavaduotoju tapo Vytautas Gibas. Netrukus buvo įsigyta ir įranga – rankinis siurblys ir apie 70 metrų šlango. Komanda ja pirmąkart pasinaudojo 1936 m. per gaisrą Punske. Šįkart degė trys pastatai.
Po karo gaisrininkų komandą atkurti padėjo mokyklos direktorius Stanisław Łysakowski, o jai iki 1950 m. vadovavo Vincas Itata. Vėliau šias pareigas (iki 1965 m.) ėjo Eugeniusz Anuszkiewicz.
Šv. Florijono šventės proga paprašėme du ilgamečius Punsko savanorių komandos ugniagesius pasidalyti prisiminimais apie komandos veiklą. Pasakoja Piotr Jaśkiewicz (g. 1940), buvęs vado pavaduotojas, skyriaus vadas, už nuopelnus apdovanotas Lenkijos ugniagesių savanorių steigėjo Bolesławo Chomicz medaliu, ir Antanas Staskevičius (g. 1950), ugniagesių mašinos vairuotojas, apdovanotas visų spalvų medaliais už nuopelnus bei bronzos garbės ženklu – „Palenkės Florijono kryžiumi“.
Punsko gyventojas Piotr Jaśkiewicz ugniagesių komandoje yra nuo 1957 m. Dabar priklauso senjorų grupei. Tai vienas vyriausių ugniagesių Punske, už jį vyresnis yra tik Klemensas Kalkauskas. Iš savo tuometinių bendražygių mini Bronių Kalesinską, Kastantą Kliūčininką.
Per daugybę savanoriavimo metų susikaupė nemažai patirties ir prisiminimų. Piotr Jaśkiewicz pasakoja apie gaisrų gesinimą, turėtą techniką, kuri dabar tinkama tik muziejams.
„Iš pradžių dar tekdavo važiuoti arkliais. Vežimas buvo jau su guminiais ratais, visuomet pakrautas reikalinga įranga – buvo siurblys, šlangas ir kt. Arklius samdydavome iš Kuprevičiaus. Prisimenu dar rankinį siurblį, bet juo mes jau nesinaudojome. Jis ir dabar kažkur yra. Galėtų būti muziejinis eksponatas.
Gaisro gesinti ugniagesius anksčiau kviesdavo varpas, o vėliau – rankinė sirena. Prisimenu, gan greitai atsisakėme arklių ir į gaisrus pradėjome važinėti automobiliu „Lublin“. Į akciją paprastai vykdavome keliese (4–6 žmonės). Daugiau ir nereikia.“
Seniau gaisrų kildavo labai daug – po kelis per savaitę. Priežastys būdavo įvairios, o mediniai pastatai, šiaudiniai stogai pradėdavo pleškėti greitai. Taikydavosi ir padegimų. Iš didesnių gaisrų P. Jaśkiewicz įsiminė Pelelių valstybinio ūkio gaisrą. Ūkiuose daugiausia sudegdavo pašarų. Galvijus, kiaules dažniausiai pavykdavo iš tvartų išvaryti. Iš smulkesnių – atmintyje išliko Kaluškevičių pirkelės gaisras. Kadangi ugnis dar nebuvo įsiliepsnojusi – iki atvykstant gaisrininkams – jam vienam pavyko ją užgesinti. „Ačiū Dievui, per visą mano aktyvaus dalyvavimo ugniagesių veikloje laikotarpį nebuvo nė vieno atvejo, kur būtų žuvęs žmogus,“ – sako Piotr Jaśkiewicz.
Jei negali padėti, netrukdyk!
Gesindami gaisrus ugniagesiai turi laikytis savų procedūrų – ir dėl to, kad gesinimas vyktų sklandžiai, ir kad jie patys būtų saugūs, per daug nerizikuotų. Kartais žmonės šito nesupranta.
„Vienąkart Šaltėnuose gesinant tvartą vėjas pūstelėjo taip, kad kilo pavojus šalia esančiam kluonui. Reikėjo sulieti kluono stogą (šiaudinį), kad gaisras nesiplėstų. Tuo tarpu šeimininkas užsipuolė gelbėtojus, kodėl jie negesiną degančio tvarto. Taikydavosi ir neįprastų dalykų. Kitąkart Didžiuliuose šeimininkė rūpinosi išvarytomis iš tvarto kiaulėmis, kurios spėjo išsibėgioti po laukus. O tuo pat metu ištisa pelių virtinė iš degančio tvarto patraukė į pirkią. Tačiau besikraustančias į naują vietą peles pastebėjo tik ugniagesiai. Nuo gaisro kiekvienas gelbstisi, kaip gali…“
Pasirodo, kad ugniagesiams dirbti labiausiai trukdo stebėtojai. „Jei negali padėti, netrukdyk, – sako pašnekovas. – Priešingu atveju mums reikia ne tik dirbti savo darbą, bet ir paisyti, kad „žiūrovams“ kas nors bloga nenutiktų.“
Kiti laikai, kitos sąlygos
Buvęs ilgametis gaisrininkas savanoris Antanas Staskevičius į komandą atėjo 1966 metais. Su ja savo gyvenimą susiejo daugiau nei 50 metų. Pirmiausia priklausė Vaičiuliškių komandai, kur tuo metu buvo Punsko gaisrinės filialas. Persikėlęs gyventi į Punską, įsidarbino gaisrinės vairuotoju.
„Man atėjus, čia jau buvo dvi mašinos ir du vairuotojai, – pradeda pasakojimą Antanas. – Punske jau buvo vandentiekis, o nuvykus į kaimus ir išliejus atsivežtą vandenį, tekdavo siurbliu traukti jį iš tvenkinio ar ežero. Dabar labai patogu, visur yra vandentiekis, turime gerą įrangą – plaukiojančius lengvus siurblius, kurie per minutę labai daug vandens įsiurbia. Didžiulė pažanga lyginant šiuolaikinę ir ankstesnę gesinimo techniką. Ir gaisrų žymiai sumažėjo, kai gyventojai šiaudinius ir skiedrų stogus pakeitė šiferiu arba skarda. O anksčiau pastatai buvo mediniai, stogai šiaudiniai, todėl greitai užsiliepsnodavo. Būdavo, kad tą pačią dieną apylinkėje kildavo ne vienas, o keli gaisrai. Prisimenu, kartą teko gesinti net trijose vietose: degė miškas, kitame kaime durpės, o trečiame – troba.“
Gaisrinė
Dabartinė gaisrinė pastatyta 1961–1963 metais. Daug talkino vietos gyventojai. Ugniagesių kronikoje dėkojama Šaltėnų, Kreivėnų, Šlynakiemio, Ožkinių, Punsko kaimo bei Kalinavo gyventojams, atvežusiems žvyro, akmenų, medienos, pargabenusiems kitas statybines medžiagas iš Trakiškių ir Suvalkų, talkinusiems statybos darbuose. Gaisrinės statybą prisimena ir Piotr Jaśkiewicz: „Patys gaminome tuščiavidures plytas, patys statėme.“
Fizinis pasirengimas ir komandų varžybos
Daug dėmesio buvo skiriama mokymams ir savilavai. Baigę mokymus ugniagesiai žinias perduodavo bendražygiams, kartu gerino ir gesinimo technikos aptarnavimo įgūdžius. Geri įgūdžiai, veiksmų koordinacija ir puikus komandos sutarimas reiškė sėkmę tiek vykdant pagrindines užduotis, tiek dalyvaujant gaisrininkų komandų varžybose. Piotr Jaśkiewicz yra išsaugojęs savo mokymų pažymėjimus, jis vienas iš tų, kurie rengė Punsko komandą varžyboms. Jo nuopelnus šioje veikloje mini ir Punsko ugniagesių kronika – mat apskrities varžybose komanda laimėdavo prizines vietas. „Punskiečių komanda buvo viena iš geresnių, – vertina savo bendražygius buvęs skyriaus vadas Piotr Jaśkiewicz. – Yra tekę nugalėti net Seinus.“
Žmonių dėkingumas
Iš smalsumo paklausiau, ar dažnai žmonės ugniagesiams padėkoja. „Per visus tuos metus turbūt tik vienas nukentėjęs nuo gaisro žmogus savanoriams padėkojo.“ Tačiau pašnekovas dėl to nepriekaištauja: „Žmonės ištikti gaisro neturi laiko mandagumams, jie labai išsigandę, turi pasirūpinti šeima ar gyvuliais.“
Nauji iššūkiai
Daug kas pasikeitė, tik ne reikalavimai ugniagesiams: jie visą laiką tokie patys – tai turi būti vikrūs žmonės, drąsūs ir mąstantys. Taisykles, procedūras reikia ne tik žinoti, bet ir jų laikytis. Negalima didinti nelaimės spektro.
Anksčiau ugniagesiai tikrino pastatų priešgaisrinę būklę. Žiūrėjo, ar pastatų viduje laikomasi tvarkos (ar nesimėto degūs daiktai, ar saugikliai „nesustiprinti“ vinimis), ar prie gyvenamųjų namų yra kopėčios, šluota ir kobinys. Dabar yra daugiau veiklų. Punsko ugniagesių komandą būtina pagirti už atliktus visuomenei naudingus darbus – už sutvarkytą paežerės pakrantę ir takelį aplink ežerą, už pasodintus medžius (visą 100 beržų!) bei rūpinimąsi gyventojų sauga įvairių švenčių ir renginių metu.
nb, punskas.pl
[1] Racis, J. 1997. Dzieje osadnictwa w parafii Puńsk od r. 1597 do końca XVIII w. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 24.
[2] A. Sitarskienė, „Prieškarinis Punskas“,„Aušros“ leidykla, 1993, p. 77.
[3] Interneto prieiga: https://www.ppoz.pl/czytelnia/historia-i-tradycje/Pozary-i-podpalenia-w-miedzywojniu/idn:1230.
