(Vėlinių koncerto įžvalgos)
Netektis yra įrašyta į žmogaus gyvenimo kodą.
Netekčių veidai įvairūs.
Įvairiai jas kiekvienas ir išgyvena.
Netekties skausmą sumatuoti galima tik meile žmogui, kuris išėjo prieš tave. Kuo labiau mylėjai, kuo labiau buvai prie to artimojo prisirišęs, kuo labiau jautei jo gerumą ir švelnumą tau – tuo sunkiau tą praradimą akceptuoti, tuo ilgiau užtrunka, kol su šiuo faktu susitaikai, net ir žinodamas, kad jau nieko pakeisti negali…
***
Šių metų Vėlinių koncertas buvo visiškai kitoks nei įprastai. Monikos Valinčiūtės pateikta kūrybinė išraiška buvo stebinančiai minimalistinė, bet su skalpelio tikslumu paliečianti pačias jautriausias žmogaus sielos stygas. Žmogaus, kuris išgyveno didžiausią netektį. Netektį tokią, kad po to – nėra nieko, tik tamsa. Ir ne – ne šiaip tamsa, bet tamsa vandenyno gelmėse, iškastoje duobėje, tamsa, kuri užgniaužia kvapą, atima žadą, skaudžiai spaudžia dar labiau link to juodo dugno. Nes kuo labiau buvome susigyvenę su prarastu žmogumi, kuo labiau jį mylėjome – tuo stipriau tamsos voratinklis smaugia…
Kaip iš tos duobės išlipti? Kiek tai gali užtrukti? Kur ieškoti to, kad ir silpniausio šviesos žiburėlio? Juk niekas tavo skausmo neišgyvens už tave, niekas jo taip nesupras ir nejaus, kaip tu pats. Todėl ir reikia leisti sau išverkti ašarų upes, išrėkti nebyliu balsu, reikia išjausti kiekviena savo ląstele, reikia iškęsti iki gyvo kaulo pulsuojančios žaizdos jautrumą. Paleisti susikaupusias emocijas, išmokti iš naujo kvėpuoti… Tai užtruks – niekas negali pasakyti, kiek laiko. Ir neturi. Reikia kantrumo ir švelnumo… sau.
Net kol kažkuriuo momentu blykstelės aiškus prisiminimas, sužadinantis nedrąsų vidinį šypsnį – gal tai švelnaus ir šilto apkabinimo jausmas, gal nuskinta ir padovanota jazmino šakelė, išgirsta pažįstama melodija, o gal tiesiog rankos prisilietimas… Jo laikaisi įsikibęs, nors ir tas prisiminimas – pradžioje atneša daugiau skausmo nei nuraminimo… Bet sekundė po sekundės, minutė po minutės, vėliau diena po dienos, prisimindamas ir vis galvodamas apie tą žmogų – gal daugiau ir dažniau, nei tąkart, kai jis dar gyveno, nes, tiesiog, tada dar jį turėjai šalia – pradedi matyti ir jausti daugiau. Ir kitaip.
Pamatai daugiau, nes pradedi žiūrėti širdimi. Atrandi savo artimąjį ne tik vaizduotėje, nuotraukoje, bet ir kiekvienam žolyne, medyje, paukščio skrydyje, vėjo gūsyje, saulės spindulyje… Ir pagaliau supranti, kad tavo brangiausias žmogus – neišėjo toli. Kad jis yra šalia, čia pat – jei tik ieškosi ir norėsi jį pajusti tyloje, jei įsiklausysi… Ir tada širdyje vietoj skausmo ir ilgesio, pamažu pamažu išsilieja dėkingumas, kad turėjai galimybę tą žmogų šitame pasaulyje sutikti ir būti jo gyvenimo dalimi. O jis – tavo…
***
Koncerto metu scenoje buvo labai daug tamsos, daug tylos, švelnių garsų, susikaupimo ir… nenumatomumo. Tamsoje nematai akimis, bet tavo kūnas susikaupia patirti aplinką visais kitais pojūčiais. Žiūrovui sunku buvo nuspėti, kurioje scenos dalyje blykstelės šviesos spindulys. Taip ir gyvenime – nenuspėsi, kaip jis susiklostys, kad ir kiek planuotum…
Tik tirštoje tamsoje vienas spindulys gali ją praskrosti pačia ryškiausia šviesa. Įsižiūrėk, prisimink, kiek tokių spindulių gyvenime nušvito. Kiek daug yra dalykų, kurie įvyko, kurie suteikė šviesos, ir už kuriuos galime būti dėkingi. Pavyzdžiui, vaikelio gimimas, atėjimas į šitą pasaulį – yra džiaugsmas, ypač motinai, kurios ryšys su savo kūdikiu – nepakartojamas. Kiekvienas iš mūsų, skaičiuodami saulėtekius ir saulėlydžius, užaugame, subręstame, gyvename tarp mylimų ir mylinčių. Tačiau vieną dieną mūsų artimiausieji, o kažkada ir mes patys – sugrįšime vėl namo, ryškios šviesos nušviestu keliu, anapus tos pačios saulės…
Kiekvienas turime savo žiburį, savo angelą sargą, savo globėją… kiekvienas galime kitam tapti žiburiu, gyvendami taip, kad mus prisimintų kaip dovaną…
***
Šis koncertas nebuvo vien juodas netekties fonas. Jame buvo labai daug šiltų prisiminimų šviesos. O juk šviesa ryškiausiai matoma tamsoje. Šviesoje sunku ją pačią įžvelgti, pastebėti ir įvertinti…
Įsimintini buvo Monikos žodžiai susikaupimo akimirką, skirti visai kūrybinei grupei prieš pat išeinant į sceną: „Šiandien mes neatėjome čia kažko vaidinti, mes atėjome sukurti jautrią jaukumo erdvę ir PABŪTI su tais, kurie išėjo, ir su tais, kurie be jų čia liko…“
Božena Bobinienė, punskas.pl
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
