Božena Bobinienė, punskas.pl
[…] tikrąją laimę norim visi surast,
ieškome, blaškomės, bandom kažką suprast…
bet prisiminkim: kai buvom vaikai, laimingi buvome tikrai,
galbūt todėl, kad tos laimės reikėjo mažai
aš tikiu, kad viskas bus gerai,
kad mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai,
aš taip noriu žinot, ką jūs galvojat apie tai,
sakau: būkim vaikai, svajokime kaip vaikai… […]
(Foje, „Saugok vaikystę“)
Ar įmanoma išsaugoti vaikystę? Kodėl būdami vaikais, taip greit norime tapti suaugusiais? Ar mūsų kultūroje priimtas magiškas brandos skaičius „18“ pakeičia mus lyg burtų lazdelės bakstelėjimu? Ar tai mus išvis kažkaip pakeičia? Argi?
18 metų ribos peržengimas – tai lygiai tas pats, kaip sulaukti Naujųjų metų: ji nematoma, ji nieko nekeičia – toliau esame tokie, kokie buvom, mus supanti aplinka ta pati; niekas nesprogo, niekas nesugriuvo – tiek tik, kad žmogus gauna pilnamečio pasą, o iš naujo ateinančius metus pažymi naujas kalendorius. Pokyčius pastebime tik iš tam tikros perspektyvos, įgydami patirties, žinių, palygindami – kaip buvo anksčiau, o kaip dabar. Tą mūsų „surimtėjimą“ susikuriame patys kaip visuomenė. Sakome: „nebūk kaip vaikas – kada gi surimtėsi“, t. y. pradėsi gyventi, kaip numato viešai priimtos taisyklės, sąlygos. Esame įspaudžiami į ankštą „privalau“ korsetą, tam tikrus rėmus, atsakomybę, pareigas, prievoles. Nuo pat mažens žmogus yra varžomas, tramdomas, įtikinamas: „daryk kaip visi“. Todėl vis dažniau pasitiki (sveiku) protu, o ne širdimi. Bet iš tiesų, ar tai „sveika“?
Yra viena labai svarbi žmogui duota vertybė: laisva valia ir galimybė pasirinkti. Galima įsprausti save į standartinio gyvenimo rėmus – įsisukti į tai, ką reikia daryti pagal daugumos priimtas taisykles arba eiti savo keliu ir savo nuožiūra realizuoti save. Štai taip pasirinko mano pašnekovė Onutė Valenskienė.
Onute, atsimenu tavo pirmus žingsnius socialiniuose tinkluose, kai pristatinėjai savo naują veiklą Animatorius „Happy Children“ (laimingi vaikai). Tada jie buvo tokie, sakyčiau, nedrąsūs. Tokio pobūdžio veikla nebuvo anksčiau populiari, o gal ir nežinoma mūsų krašte. Galima sakyti, kad pati sukūrei ne tik naują prekės ženklą, bet išvis – verslą. Iš kur tokia mintis? Kas ją paskatino?
Su vaikais draugavau visada. Pati būdama maža – tik žvalgiausi jaunesnių už save, kad galėčiau juos panešioti. Kiek ūgtelėjusi, galėjau pasaugoti sesės ir brolių ar giminaičių vaikus. Labai mėgau jiems išgalvoti žaidimų ir sekti savo sugalvotas pasakas.
Pagimdžiusi dukras pajutau, kad iš tiesų vaikams turiu daug meilės ir kantrybės, ir jeigu dar kas už tai sumokėtų – galėčiau juos auginti ir auginti… Kelerius metus mano galvoje brendo noras žaisti ne tik su savo bei artimųjų atžalomis. Juolab, kad man – jaunai mamai, būtent tokios paslaugos trūko. Suvalkuose nebuvau pirma, sugalvojusi tokią paslaugą, bet aš norėjau ją teikti savo nustatytomis sąlygomis.
Sprendimas linksminti vaikus „už pinigus“ gimė 2019 metais sausio 12-ąją, per mano gimtadienį. Puikiai atsimenu tą lemtingą dieną! Kategoriškai, tarsi fėja, pakeičiau visą savo profesinį gyvenimą. Tiesa, tą akimirką aš vos mačiau, o gal ir nesuvokiau, ką darau, nes kamavo liga, labai karščiavau. Derinti motinystę ir etatinį darbą buvo iššūkis. Tačiau būtent tų metų pradžia buvo ypatingai sunki. Nors mergaitės lankė lopšelį ir darželį, tai dėl ligų vis dažniau ir ilgiau pasilikdavo namuose. O juk niekas taip gerai neprižiūri kaip mama. Taip ir susitarėm su vyru, kad jis dirbs nuo pirmadienio iki penktadienio, o aš – savaitgaliais.
Ieškodama finansinių išteklių verslo pradžiai, kreipiausi į darbo biržą. Atsakymą gavau greitai: mano siūloma paslauga nėra populiari ir yra didelė tikimybė, kad bus nesėkminga. Ir nors pinigų negavau, tai toks atsakymas mane paveikė ypač skatinančiai: „Nu, tai aš jums parodysiu!“ (juokiasi)
Tavo „išstudijuota“ specialybė nėra susijusi su vaikų ugdymu. Iš kur tada toks sumanymas, iš kur sėmeisi žinių, patirties – dalyvavai kažkokiuose mokymuose, kursuose?
Vienas sudėtingiausių klausimų – kokia mano specialybė? Ne vienas pasako: „Baigė 12 fakultetų, o ir taip balionus pučia.“ (juokiasi) Ir šiame pasakyme yra daug tiesos.
Vytauto Didžiojo universitete Kaune baigiau dvi studijų kryptis: etnologiją bei verslo administravimą ir vadybą. Etnologija – etnografinės ir tautosakinės ekspedicijos, kapinės, senienos, tradicijos, mitologija – tai mano aistra. Vėlgi verslo administravimas ir vadyba davė stiprius pagrindus įsidarbinti. Baigusi studijas Lietuvoje, išvykau į Varšuvą, kur visu etatu dirbau pirkimų specialiste kanceliarinių prekių įmonėje bei įsitraukiau į kitus projektus, susijusius su pardavimais. Savaitgaliais tęsiau studijas lyderių vystymo srityje Varšuvos universitete. Etatinį darbą dirbau devynerius metus; iki dabar retkarčiais dar ir pavertėjauju (lietuvių-lenkų k.).
Taigi iš tiesų mano universitetuose įgytos žinios nėra tiesiogiai susijusios su tuo, ką dabar darau, bet jos bei visa ankstesnė patirtis, be abejo, labai praverčia. Pagal specialybę – nesu pedagogė, o dirbu su vaikais. Bet gal dėl to ir smagu vaikams su manimi žaisti? Animatorės ir renginių vedėjos darbe itin svarbus linksmas būdas, taktiškumas ir aktorystės gebėjimai. Gyvenimiško džiaugsmo niekada man netrūko, o visa kita galima išugdyti pasitelkus žinias ir patirtį, kurias įgijau anksčiau.
Daugiausia išmokau (ir visą laiką mokausi) iš vaikų. Kiekvienas susitikimas man suteikia naujos patirties. Visada pasvarstau, ką galėjau padaryti kitaip. Darbą palengvina dukros, nes kasdien matau, kas joms įdomu ir aktualu. Mano laimei, mergaitės be galo ir be krašto mėgsta žaisti, sugalvoja įvairių veiklų, personažų, tikrai dažnai mane įkvepia, pamoko.
Vaikystėje ilgus metus važinėjau į vaikų ir jaunimo stovyklą „Lietuvos Atgaja“. Čia išgyvenau gražiausias ir žaismingiausias vasaras. Studijų metu sugrįždavau į „Atgają“ kaip vadovė. Šis vadovavimas ir vėliau motinystė, manau, stipriai veikė mano požiūrį į vaikų ugdymą ir laisvalaikio organizavimą. Jokie mokymai neatstojo realių „Atgajos“ pamokų.
Be to, ketveri labai aktyvūs metai Punsko licėjuje taip pat išugdė manyje stiprius tokios veiklos pamatus. Buvau įsitraukusi į popietinius kultūrinius užsiėmimus: pamilau poeziją ir teatrą, pamėgau pasirodymus scenoje. „Jotvos“ vadovė Kornelija sustiprino ryžtą kruopščiam darbui, kuris atnešdavo gerų rezultatų. Ir nors šokis visą laiką man artimas, tai visgi išmokti naujas choreografijas, figūras nebuvo ir toliau nėra man paprasta. Gal todėl sugalvoju kuo daugiau savų judesių, pagal savo galimybes. O ir vaikams negali būti per labai sudėtinga, nes mes žaidžiame tik per tam tikrą laiką, prieš animacijas juk nėra repeticijų.
Man prie širdies naujų šokių ir muzikos programų scenarijų kūrimas, kostiumų projektavimas. Sudominti vaikus personažu ir muzika – tai pagrindinė visų užsiėmimų sritis. Tačiau, kad mūsų susitikimai būtų dar smagesni, išmokau lankstyti balionus, pasigaminti lazdų ir skysčio muilo burbulams. Daug dalykų išmokau naršydama internetą. Tai gera ir pigi priemonė, reikia tik tinkamai atsirinkti. Panašu ir su animatoriams skirtais kursais: pirmuosius lankiau tam, kad suprasčiau, kaip nenoriu dirbti. Tačiau prieš penkerius metus tų mokymų nebuvo daug. Šiuo metu animatoriaus profesija išpopuliarėjo, o žmonių (daugiausia jau patyrusių animatorių), norinčių pasidalinti savo žiniomis, vis daugėja.
(Bus daugiau)
Božena Bobinienė, punskas.pl
