Tęsiame kelionę po Lietuvą. Palikę Veprius, pasukame į Jonavą. Miestas įsikūręs Neries slėnio terasose, o jo istorija glaudžiai susijusi su didikais Kosakovskiais, kurių dėka XVIII amžiuje čia pradėjo augti gyvenvietė.
Sustojame prie Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios. Sakoma, kad būtent šioje vietoje prasideda Jonavos istorija. Bažnyčios kriptoje palaidoti miesto įkūrėjai – Kosakovskių giminės atstovai. Šventovės istorija siekia XVIII amžių, o šiandien ji įtraukta į Lietuvos piligriminio kelio maršrutą.
Šįkart bažnyčią galime apžiūrėti tik iš dalies – joje vyksta remontas, todėl į vidų pažvelgiame pro atvertas duris.
Iš čia keliaujame į Jonavos kultūros centro muziejų. Įėjimas nemokamas. Mus pasitinka muziejaus darbuotoja Jūratė. Ji nuoširdžiai pasidomi, iš kur atvykome. Iš Punsko? Tokių svečių, pasirodo, dar nebuvo.
Jūratė palydi mus po muziejų ir pasakoja apie miesto praeitį. Apie 1740 metus Kosakovskiai čia įkūrė dvarą ir pavadino jį Jono vardu. Prie dvaro pamažu augo gyvenvietė. 1750 metais suteikta teisė steigti miestelį ir prekiauti, netrukus pastatyta bažnyčia. Vėliau Jonavoje įsikūrė marijonai, iškilo mūrinė bažnyčia bei vienuolynas.
Miesto istorijoje netrūko neramių laikotarpių. Jonava nukentėjo per 1812 metų Prancūzijos ir Rusijos karą. XIX amžiuje ji tapo svarbiu susisiekimo punktu. Pro miestą nutiestas Varšuvos–Sankt Peterburgo plentas, per Nerį buvo net keturi keltai.
Įdomu sužinoti ir apie senąjį pašto kelią. Jis jungė Sankt Peterburgą su Varšuva, o pakelėse kas 15–20 kilometrų buvo įrengtos arklių pašto stotys, kur keliautojai galėjo pailsėti ir pasikeisti arklius. Viename iš tokių istorinių pastatų šiandien įsikūrę muziejus ir Jonavos turizmo informacijos centras.
Spaudos draudimo metais Jonavoje veikė knygnešiai ir daraktorių mokyklos.
Jūratės pasakojimas mus nuveda ir į skaudesnius miesto istorijos puslapius. Antrojo pasaulinio karo metais Jonava patyrė didžiulių netekčių: 1941-aisiais buvo nužudyta apie 2000 gyventojų, daugiausia žydų, o per karo veiksmus sunaikinta apie 70 procentų miesto pastatų. Pokariu apylinkėse veikė Lietuvos partizanai. Dalis gyventojų buvo sovietų nužudyti, įkalinti arba ištremti.
Padėkoję Jūratei už nuoširdų pasakojimą, dar apžiūrime muziejaus kiemelį ir nusifotografuojame čia stovinčią skulptūrėlę „Jonvabalis“.
Toliau mūsų laukia Kauno gatvė – viena geriausiai išlikusių senamiesčio vietų. Čia galima pajusti senosios Jonavos dvasią: išlikę nedideli namukai, priklausę žydų pirkliams ir amatininkams. Iki Antrojo pasaulinio karo žydų bendruomenė sudarė didelę miesto gyventojų dalį, todėl jų pėdsakai šiandien yra svarbi Jonavos istorinio veido dalis.
Paskutinis mūsų sustojimas – Skarulių Šv. Onos bažnyčia ir varpinė. XVII amžiaus pradžioje pastatyta šventovė išsiskiria gotikos ir renesanso bruožų derme. Jos viduje saugomi vertingi paveikslai, medinės skulptūros ir seniausias Lietuvoje didysis altorius. Čia vyksta ir garsieji Šv. Onos atlaidai, rengiami Pažaislio muzikos festivalio koncertai.
Tačiau šįkart Skarulių šventovę tenka aplankyti tik iš išorės. Bažnyčia ir neogotikinė varpinė uždarytos, todėl į vidų patekti nepavyksta.
Jonava mums palieka gerą įspūdį. Tai miestas, kurį įdomu ne tik pravažiuoti, bet ir jame sustoti – pasivaikščioti senąja gatve, užsukti į muziejų, prisiliesti prie Kosakovskių istorijos ir pamąstyti, kiek daug skirtingų gyvenimų ir likimų telpa viename mieste.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Sigito Birgelio nuotr.
