Taip susiklostė, kad penktadienio pavakarę atsidūriau viename didesnių ukrainiečių pabėgėlių šalpos punktų. Teko padėti rūšiuoti aukotojų suneštus drabužius – jų tiek daug, kad daiktus dėliojom pagal amžių, dydžius, vyriškus ir moteriškus, skirtus šiltam ir šaltam metų laikotarpiui. Tam, kad atėję pasirinkti jų žmonės ilgai neturėtų vargti ieškodami sau reikalingų dalykų.
Sutartu laiku sandėlis buvo sausakimšas – tiek savanorių, tvarkančių atneštus daiktus, tiek žmonių, nešančių ir aukojančių maisto ir higienos produktus, vežimėlius vaikams, patalynę, rankšluosčius, mokyklines, medicinos priemones. Atėjo ir tie, kuriems ši parama reikalinga. Vienus atvežė jų globėjai – žmonės, priglaudę juos į savo namus, kiti iš įvairių miesto kampelių atėjo pašalpos patys. Savanorių ir aukotojų entuziazmas ir nuoširdumas (po kelių minučių visos kartu besidarbuojančios moterys jau kreipėsi viena į kitą vardais) persipynė su apsilankiusių ukrainiečių pasimetimu, susivaržymu, nedrąsa, bet ir dėkingumu.
Įsiminiau vieną ukrainietę, ieškančią savo dvimetei dukrelei aprangos. Ji pati atėjo tik su megztiniu, nors tos dienos vakarą lauke buvo minusinė temperatūra. Pasiūlėm jai, kad pasirinktų kažką šilto ir sau. Bet ji papurtė galvą ir pasakė: „Mano krašte dabar vyksta karas. Neatvažiavau čia puoštis. Man nieko nereikia.“ Paėmė tik muilą, rankų kremą ir padėkojusi išėjo…
Tame pašalpos punkte buvau pirmą kartą, bet iš savanorių sužinojau, kad kiekvieną dieną jie čia pasitinka žmones su širdį veriančiomis istorijomis. Dėl to ši vieta vis dar veikia, savanoriai atkakliai dirba, aukoja savo laisvalaikį, organizuoja pabėgėliams laikinuosius namus, darbą, siuntas tiesiogiai į Ukrainą… Ir aukotojų nestinga – jie nuolat papildo atsargas, o jos tirpte tirpsta, juolab, kad iš šio punkto parama yra perduodama į kitus punktus bei siunčiama tiesiai į Ukrainą.
Iš tiesų Lenkijos ir Lietuvos žmonės parodė, kad turi savyje milžiniškus klodus empatijos, atjautos, gerumo, supratimo, noro dalytis ir padėti karo aukoms. Ir vis dar nepaliauja to daryti. Tačiau jau pasigirsta ir neigiamų nuomonių: neva pabėgėliai atims vietiniams privilegijas, darbus, pašalpas ir t. t. Tokiems vertėtų tik įsivaizduoti save pabėgėlių vietoje – paliekančius viską, kuo ligšiol gyveno, ką turėjo ir besibastančius po svetimas šalis.
Artėja Velykos. Gavėnia – puikus metas gyvenimui ir prioritetams apmąstyti. Gavėnios pagrindiniai šūkiai: malda, pasninkas, išmalda. Tai pats tinkamiausias laikas alkaną pamaitinti, trokštantį pagirdyti, nuogą aprengti, pakeleivį į namus priimti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti,… melstis už gyvus ir mirusius… Nesvarbu, kuriame pabėgėlių pašalpos punkte, kokioje grupėje ar vietovėje. Svarbu išvis kažką daryti ir nesustoti, kol karo baisybės baigsis.
Božena Bobinienė, punskas.pl
