Lietuvos dailininkę, VDU magistrantę Alisą Rūtą Stravinskaitę kalbina Sigitas Birgelis.
Portalo punskas.pl lankytojai pažįsta Tave iš portale publikuojamų straipsnių bei vaizdo reportažų, o kai kas iš Lietuvoje rodomų spektaklių. Tavo praktikos Punsko „Aušros“ leidykloje pradžioje susitarėme, kad jai pasibaigus, duosi mums interviu.

Taigi, kokie keliai atvedė Tave šių metų vasarą į Punską? Ką įdomaus teko pamatyti, patirti, praktikos metu nuveikti, gal išmokti?
Galimybe atlikti praktiką Punske pasidalijo Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių koordinatoriai. Iki tol apie Punską buvau girdėjusi tik etnologijos ir antropologijos paskaitose, jose dėstytoja išskirdavo šį miestą ir jo žmones kaip itin unikalius. Taip pat ir atstumas nuo gyvenamosios vietos buvo nedidelis, dėl to nusprendžiau sudalyvauti atrankoje praktikoms. Galiausiai pavyko viską suderinti ir atvykti. Galbūt labiausiai man įsiminė vietinių žmonių susitelkimas ir gerumas, jaukumas būnant Punske. Iš daug mažų smulkmenų susidariau labai gražų įspūdį apie vietinius žmones.
Praktikos metu nuveikiau nemažai skirtingų darbų, dar kartą pasitvirtino, kurie man nepatinka ir nepavyksta, ir kurie teikia daugiau malonumo – montavimas, maketavimas, piešimas, ir dėl to labiau sekasi. Buvo smagu dėl praktikos reikalų keliauti po gražias apylinkes, susipažinti su įdomiais žmonėmis, kalbinti juos įvairiomis temomis. Taip pat teko išmokti dirbti skirtingomis Adobe programomis, kurių iki šiol nenaudojau, o šios praktikos metu turėjau progą išbandyti.
Nemažai žinių apie Tave galima surasti internete. Gimei Druskininkuose, 2010 metais įstojai į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 2016 metais joje baigei grafikos specialybę, 2017–2021 m. m. studijavai Vilniaus dailės akademijoje teatro scenografiją. Studijų metu stažavaisi RUFA universitete Romoje, atlikai praktiką Hotel Pro Forma teatre Kopenhagoje. 2021 metais įstojai į lyginamąsias kultūrų studijas (MA) Vytauto Didžiojo universitete. Papasakok daugiau apie save ir mokslus. Ar sunki buvo stažuotė Romoje, turint omenyje, kad tuomet dar nemokėjai italų kalbos? Ar nesigaili pasirinkusi tokį gyvenimo kelią?
Pabaigus mokyklą, nepavyko įstoti į norimą specialybę, todėl per laisvus metus pradėjau savanoriauti, o vėliau dirbti teatre, ten, kasdien žiūrėdama spektaklius, ir susidomėjau scenografija. Taip nusprendžiau stoti į scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjus studijuoti, stengiausi pasinaudoti visomis teikiamomis galimybėmis įvairioms dirbtuvėms, stažuotėms, kursams ir dabar tuo labai džiaugiuosi. Manau, pasiėmiau maksimumą, kiek galėjau studijuodama scenografijos programoje. Antrame kurse pusmečiui išvykau studijuoti į Romą, mokėdama tik kalbos pagrindus. Buvo labai sunku adaptuotis naujoje aplinkoje, tačiau daugelyje sričių ši patirtis man sudėjo pamatus, vėliau atvėrė daugiau galimybių. Jeigu ne studijos Romoje, turbūt taip ir nebūčiau išmokusi italų kalbos. Vėliau, ruošdama bakalauro darbą, išvykau į Kopenhagą, ten praleidau du gražius mėnesius HPF teatre-laboratorijoje, kur dirbome ruošdami du spektaklius didelėse žmonių komandose, ši patirtis yra neįkainojama. Sutikau daug nuostabių žmonių, su kuriais palaikau ryšį iki dabar. Pabaigusi bakalauro studijas, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, nes norėjau pagilinti žinias kultūrų studijų srityje, pakeliauti, praplėsti akiratį. Šis universitetas atvėrė dar daugiau durų, prisijungiau prie Tado Ivanausko ornitologų klubo, įgyvendinau seną svajonę pagyventi mylimame mieste Kaune, šiuo metu, naudodamasi mainų programa, vėl studijuoju Italijoje. Dabar visiškai nesigailiu, tik džiaugiuosi pasirinkusi tokį gyvenimo kelią.


Esi dirbusi teatre. Kūrei kostiumus, piešei vaizdo projekcijas keliems spektakliams („Pelikanas“, „Mano fėjų herbariumas“, „Mamulė Mū“). Ar tai įdomus, leidžiantis pasireikšti, daug pasitenkinimo teikiantis darbas?
Šie darbai man davė labai daug, visas spektaklio kūrybinis procesas užima nemažai laiko, per jį nutinka begalės įvairių netikėtumų ir iššūkių. Taip pat kiekvienas spektaklis turi ir savo dinamiką. Spektakliui „Pelikanas“ scenografiją kūrėme kartu su režisieriumi, tuo metu buvau pirmame kurse, buvo pakankamai sunku derinti naują specialybę su ką tik pradėtomis studijomis. Labiausiai man įsiminė VDA tekstilės katedroje scenografijai ruoštos aukštos konstrukcijos su batikos piešiniais. Ši technika man buvo nauja, todėl procese buvo ir nemažai eksperimentavimo, pažinimo, tai ir kėlė daugiausia pasitenkinimo. Spektakliui „Mano fėjų herbariumas“ ranka piešiau piešinius vaizdo projekcijoms, šiuo atveju irgi kurdama mokiausi, nes iki tol nebuvau susidūrusi su animacija. „Mamulės Mū“ repeticijos, procesas su kūrybine komanda buvo išskirtinai linksmas, daug juokėmės. Per premjerą buvo smagu girdėti vaikų aikčiojimus, klausimus, atsiliepimus.


Apie Tavo vaizdo projekcijas spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“, kuris buvo rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, „7 meno dienos“ rašė: „Įspūdingiausios „Mano fėjų herbariume“ vaizdo projekcijos: baltomis linijomis išpiešti namų, miško medžių, takų ir augalų kontūrai. Pro didinamąjį stiklą veikėjo apžiūrimos iš viršaus į sceną nusileidusių augalų muliažų dalys išdidinamos apvaliame ekrane (vaizdo projekcijų dailininkės Alisa Rūta Stravinskaitė (grafika) ir Oliwia Szanajca-Kossakowska (animacija). Tuščioje erdvėje videoprojekcijos, kaip scenografijos elementas, kartu su materialiomis detalėmis metonimiškai nurodo į pasakojimo vietos visumą. Iš fizinių objektų scenoje svarbiausias Makausko sukurtas stiklinis miško namelis-laboratorija, pilnas kolbų bei tyrimams reikalingų rakandų. Ant stiklinių jo sienų (primindamas Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani…“) Aleksandras užsirašo atrastų būtybių pavadinimus“. Kaip šiandien prisimeni šį spektaklį, kaip vertini savo įdėtą darbą?
Prisimenu šį darbą kaip jautrų, gražų spektaklį vaikams, su daug meilės gamtai, su žinute. Po spektaklio teko girdėti gerus atsiliepimus iš vaikų, dėl to vertinau darbą gerai, nes jis ir buvo skirtas jiems. Nors žiūrint iš savo perspektyvos, būčiau norėjusi turėti daug daugiau laiko gilesnei paieškai ir pasimėgavimui procesu.

Nuo š. m. spalio 2 d. iki kitų metų sausio 22 d. Lietuvos operos ir baleto teatre bus rodomas spektaklis vaikams „Mamulė Mū“. Esi šio spektaklio scenografijos, kostiumų, vaizdo projekcijų grafikos autorė. Spektaklio nemačiau, nežinau, ar teks pamatyti. Teatro apžvalgininkai pastebėjo kitonišką Tavo kostiumų sukurtą braižą. Čia Varna neturėjo ilgo snapo, o Mamulė Mū – karvėms būdingų juodų dėmių, visur dominavo pilki atspalviai ir abstraktūs siluetai. Minimalizmu išsiskyrė ne tik kostiumai, bet ir Tavo sukurta scenografija. Ar šiuose žodžiuose skamba pagyrimas ar priekaištas?
Galbūt šis spektaklis susilaukė daugiau priekaištų nei pagyrų dėl minimalizmo, neryškių spalvų, tamsaus fono. Tačiau šmaikštu, jog daugiau neaiškumų kilo suaugusiems nei vaikams. Suprantu, kad norint prikaustyti mažųjų dėmesį lengviausias priėjimas yra ryškios spalvos, greiti pasikeitimai ir visa kita, kas matoma filmukuose, tačiau norėjosi sudominti vaikus subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to „Mamulė Mū“ ne tik knygose, bet ir scenoje tapo kitokia. Pasitikiu vaikais, manau jiems daug įdomiau, kai viskas nėra pateikta kaip ant lėkštutės ir žiūrint spektaklį kyla įvairiausi klausimai.

Esi grafikė. Nemažai tavo darbų galima surasti internete. Čia galima ne tik pasižiūrėti, bet ir nusipirkti (https://www.paveikslai.lt/lt/819_alisa-ruta-stravinskaite). Koks yra susidomėjimas? Ar iš kūrybos galima pragyventi?
Taip, nepaisant to, kad teko nemažai laiko praleisti teatre, man artimiausia yra grafika. Darbai internete atsirado visai neseniai, kai galerija pakvietė prisijungti, kol kas pardaviau porą iš jų. Galbūt ateityje nuspręsiu daugiau dėmesio skirti savo darbų skaitmeninimui, sklaidai, internetinei prekybai. Iš kūrybos tikrai įmanoma išgyventi, tačiau tai priklauso nuo daugybės faktorių, įdirbio, todėl kiekvienas atvejis yra individualus.

Buvai sugalvojusi akciją „Renkame pinigus Ukrainai paremti“ (https://punskas.pl/akiratis/renkame-pinigus-ukrainai-paremti/). Papasakok apie tai.
Akciją #SpalvinamUkrainai sugalvojo Kaunas Pilnas Kultūros ir spaustuvė „Hands On Press“, vėliau nusprendžiau tęsti šią veiklą, tik šį kartą paruošti naują plakatą ir pardavinėti savarankiškai, pinigus aukojant organizacijoms. Man tai sukelia daug gerų emocijų ir kartu leidžia bent minimaliai prisidėti prie Ukrainos pergalės. Visi, norintys ir galintys sudalyvauti, taip pat gali prisijungti prie iniciatyvos #SpalvinamUkrainai, visa informacija nuorodoje:
https://kaunaspilnas.lt/spalvinamukrainai-telkiame-kurejus-plakatu-akcijai/

Papasakok apie savo kūrybos darbų parodas.
Kol kas esu surengusi tik vieną savo kūrybos parodą, pavadinimu „Grafika 2013–2018“, ji buvo eksponuojama Kauno pilies muziejuje bei Veisiejų krašto muziejuje 2019 metais. Daugiau esu dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Parodoje „Grafika 2013–2018“ buvo eksponuojami darbai, sukurti dar mokantis bei keletas darbų iš pirmųjų studijų metų Vilniaus dailės akademijoje. Darbų tematika buvo įvairi, kaip ir atlikimo technikos – nuo litografijos iki monotipijos. Surengiau šią parodą, nes kilo noras pasidalyti darbais, sukurtais mokymosi metu, taip gražiai užbaigiant šį gyvenimo etapą ir pradedant studijas.
Šiuo metu ruošiuosi savo antrai grafikos parodai, apie kurią daugiau naujienų bus 2023 metų pavasarį.

Dažniausiai kuri akvarelės, oforto, lino raižinio, kaligrafijos technikomis. Kokie motyvai vyrauja Tavo kūryboje? Kokio atgarsio susilaukia kūriniai?
Darbuose dominuoja gamtos – vandens, augalų motyvai, daug paukščių. Mėgstu detales, dirbti kruopščiai ir neskubant, stengiuosi nuolat mokytis ir tobulėti, eksperimentuoti. Smagu, kad susidomėjimas mano darbais po truputį auga, gaunu gražių atsiliepimų, pasiūlymų prisijungti prie įvairių kūrybinių procesų.

Ar norėtum dar kartą į Punską sugrįžti, pratęsti praktiką, parodyti savo kūrybą?
Į Punską tikrai dar sugrįšiu ne kartą. Galbūt ateityje nuspręsiu ir dar kartą atlikti praktiką leidykloje arba pasidalyti savo kūryba surengiant parodą.