Publikuojame „Aušroje“ paskelbtą tekstą apie lietuviakalbių tikinčiųjų sielovadą Elko vyskupijoje, lietuviškų organizacijų kreipimąsi į Lenkijos Vyskupų Konferenciją ir jos pirmininko, arkivyskupo Tadeuszo Wojdos, atsakymą.
Gerbiami „Aušros“ skaitytojai, Seinų dekanato Romos Katalikų Bažnyčios tikintieji,
Jums susipažinti ir pamąstyti publikuojame prašymą įvertinti padėtį, pasiųstą Lenkijos Vyskupų Konferencijos pirmininkui, Jo Ekscelencijai Arkivyskupui Tadeuszui Wojdai, bei gautą atsakymą.
Čia pateikiamas prašymas buvo paruoštas po konsultavimosi su lietuvių organizacijų valdybomis ir suinteresuotais asmenimis, nepavykus užmegzti dialogo tiesos dvasia su sielovados lietuvių kalba vadovais Elko diecezijoje. Raštą ir atsakymą publikuoti paskatino ir Punsko parapijos Klebono liepos 30 d. gan emocinga, todėl galbūt ir klaidinanti reakcija, neva lietuvių organizacijos parašė prieš Kleboną, kaip netinkamą vadovauti parapijai, skundą. Rašto Lenkijos Vyskupų Konferencijai tikslas nebuvo skundas ar personaliniai dalykai, o esamų problemų labai apibendrintas pristatymas.
Dialogas Dvasioje tarp Bažnyčios hierarchų, sielovados vadovų ir ganomųjų yra pareiga ir būtinybė. Jis negali apsiriboti asmens norais, nusiteikimais ar charakterio demonstravimu. Kadangi LVK atsakyme nurodoma vietos Ordinaro kompetencija, cituojame fragmentus (suinteresuotus nukreipiame į šaltinį) „Dekreto dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje CHRISTUS DOMINUS“ (Vatikano II Susirinkimas, 1965-10-28. Prieiga: EIS.katalikai.lt):
„(…) 13. Krikščioniškąjį mokymą vyskupai teaiškina prisitaikydami prie laiko reikalavimų, tai yra atsižvelgdami į sunkumus ir klausimus, kurie labiausiai slegia ir kamuoja žmones; taip pat tą mokymą tesaugo, mokydami pačius tikinčiuosius jį ginti ir skleisti. Šio mokymo perdavimu teparodo, jog Bažnyčia motiniškai rūpinasi visais žmonėmis, tiek tikinčiaisiais, tiek netikinčiaisiais. Ypač uoliai tesirūpina neturtingaisiais ir silpnaisiais, kuriems skelbti Evangeliją juos pasiuntė Viešpats.
Bažnyčiai skirta užmegzti dialogą su ta žmonių visuomene, kurioje gyvena, todėl vyskupai ypač įpareigojami eiti pas žmones ir pradėti bei plėtoti dialogą su jais. Idant tame išganingame dialoge tiesa visuomet jungtųsi su meile, supratimas – su meilumu, jie turi pasižymėti kalbos aiškumu, nuolankumu, švelnumu, taip pat juos turi lydėti deramasis įžvalgumas, sujungtas su pasitikėjimu, kuris, ugdydamas draugystę, geba jungti žmones. (…)
- Galiausia, idant vyskupijoje sėkmingiau galėtų būti vykdomas išganymo darbas, taisykle turėtų būti laikoma tai, kad kiekvienoje vyskupijoje pakaktų tinkamų kunigų Dievo tautai ganyti. (…)
Panašiomis aplinkybėmis taip pat tebūnie rūpinamasi tikinčiaisiais, kalbančiais skirtinga kalba – arba pavedant juos tos pačios kalbos kunigams bei parapijoms, arba gerai tą kalbą mokančiam vyskupiškajam vikarui, esant reikalui, net konsekruotam vyskupui, arba kuriuo nors tinkamesniu būdu. (…)
- (…) Šventasis Sinodas taip pat nutaria, kad tiek vyskupams, tiek klebonams būtų sudaryti bendrosios pastoracijos vadovai su aiškiomis taisyklėmis, padedančiomis lengviau ir tinkamiau atlikti pastoracijos pareigas.“
Būtent dėl tų pagrindinių taisyklių taikymo atsižvelgiant į mūsų kalbinius ir bendruomeninius katalikiškus poreikius vyksta bandymas bendrauti meilės ir brolybės dvasia. Nesiekiama daugiau negu mums, tikintiesiems, leidžia Šventasis Sinodas.
Taigi be kitų mūsų rašte iškeltų dalykų, reikalingų išminties, tenka apgailestauti dėl to, kad gerbiamas Klebonas Andrzejus Opanowskis, užuot tiesos dvasia atsakęs į iškilusius klausimus ir darnoje su visa parapijos Dievo tauta siekęs jos išganymo, pasijuto prislėgtas kryžiaus naštos. Tačiau faktai rodo, kad parapijiečių Klebonui suteikta ir teikiama parama gali net sukelti kaimyninių parapijų vadovų pavydą. Prašymo bendrauti su parapijiečiais meilės, atvirumo, tiesos dvasia pagal Bažnyčios reikalavimus netinka įvardyti, anot Klebono, slegiančia kryžiaus našta. Jėzus Kristus ragina sekti paskui save tikinčiuosius ir su kryžiaus našta siekti amžinojo išganymo. Punsko parapijos Klebonas jau antrą kartą sakosi prašantis Elko diecezijos Vyskupo priimti atsistatydinimą. Tai stebina ir neramina bei yra susiję su visais plačiau nurodytais mūsų rašte atvejais Seinų dekanate.
Pateikti raštai mums liudija, kaip atsakingai ir ištvermingai privalome siekti išganymo, gilindamiesi į Dievo ir Bažnyčios mokymus, išlaikydami mums duotą kalbą, kultūrą ir religines tradicijas, kurias nurodo gerbti ir Vatikano II Susirinkimas. Tai yra mums Dievo paskirtas kelias į Amžinybę.
Savo gentainius, kaip Dievo tautos narius, nuoširdžiai prašom giliau ir atsakingiau vertinti mūsų išgyventą patirtį, pajusti Dievo valios bei galios stiprybę, išlaikyti ramybę kilus problemų, kurių negalima spręsti ir komentuoti „buitiniu būdu“ (pvz., man patinka ar nepatinka), o vien įsigilinus į Šventojo Sinodo ir kitus Bažnyčios nurodymus. Taigi šioje šviesoje netinkami yra pasitaikantys individualūs komentarai, kaip antai „Nesikiškite į ne savo reikalus“, nes jie atspindi visišką ignoravimą Bažnyčios mokymo ir veikimo pagrindų. Jų nežinojimas trukdo vykdyti kiekvienam katalikui privalomą apaštalavimą Dvasioje, o to negalima pasiekti tamsoje, vadovaujantis vien savo emocijomis, kas silpnina ir apsunkina parapijos sielovadinę veiklą bei darną.
Kad ir lietuvių organizacijos sugeba vienyti krikščioniška dvasia katalikų bendruomenę, parodė šių metų pasirengimas ir gausesnis negu anksčiau dalyvavimas Žolinių atlaiduose, už ką dėkojame visiems derlinių vainikų ruošėjams, procesijos dalyviams ir organizatoriams, pirmiausiai Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkei ir Lietuvių kultūros namų direktorei Astai Pečiulienei už paraginimą vieningai žengti prie altoriaus ir padėkoti Dievui už suteiktas malones bei prašyti nuolatinės Viešpaties globos. Tai yra ir signalas, kad negalima mūsų bendruomenėje veikiančių organizacijų laikyti neprisidedančiomis prie katalikiškos dvasios ugdymo, tarp kitko, savo prigimtine kalba.
Kalbant apie Žolinių atlaidus, tenka dėkoti ir vertinti pastangas Klebono kun. Andrzejaus Opanowskio, užtikrinant dvasinį Eucharistijos ir atlaidų iškilmingumą. Klebonas ir atlaiduose apsilankę svečiai galėjo gyvai pajusti, kaip lietuviai parapijiečiai brangina savo ryšį su Išganytoju prigimtine kalba, išpuoselėtomis tradicijomis. Taip nuoširdžiai garbindami Dievą pritraukia daug lankytojų iš Lenkijos ir Lietuvos.
Kad naujai paskirtas Punsko parapijos Klebonas buvo nuoširdžiai sutiktas ir pasistengta jam sudaryti geras sąlygas, liudija su savivaldybės ir parapijiečių pagalba sutvarkyta aplinka, klebonijos buitinė įranga: tai lyg puošnus kilimas, nutiestas į Klebono širdį. Užteko įsiklausyti į parapijiečių kuklius pageidavimus nekeisti kai kurių ypatingai jautrių abiejų tautybių ilgamečių parapijos tradicijų, gerbti ir tiesos, atvirumo bei supratimo dvasia sukurti svarbias parapijos gyvenimui struktūras, apie jas informuoti tikinčiuosius ir su jų pagalba vesti žmones išganymo keliu. Tokie kuklūs ir numatyti Šventojo Sinodo patvarkymai galioja taip pat Seinų parapijos Klebonui ir Dekanui.
Tad gyvenkime viltimi, Jo Ekscelencijos Arkivyskupo Tadeuszo Wojdos malda už Lenkijoje gyvenančius lietuvius ir mūsų rašte išdėstyti motyvai sulauks Jo Ekscelencijos Elko diecezijos Ganytojo bei J. E. pagalbininkų supratimo.
Prašymą Jo Ekscelencijai Arkivyskupui Tadeuszui Wojdai, Lenkijos Vyskupų Konferencijos pirmininkui, pasirašiusiųjų vardu.
RAŠTAS
Jo Ekscelencijai
Arkivyskupui Tadeuszui WOJDAI SAC,
Lenkijos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui
Mes, susirūpinę lietuviakalbiai Punsko ir Seinų parapijų katalikai, reiškiame Jūsų Ekscelencijoms savo katalikišką atsidavimą ir ištikimybę mūsų bendram katalikų tikėjimui, o kartu – tiesos ir vienybės Dieve dvasia – atkreipiame dėmesį į problemas, su kuriomis susiduriame vykdant sielovadinę tarnystę lietuviškai kalbančių tikinčiųjų labui minėtose Elko vyskupijos parapijose. Maloniai prašome, kad šios problemos būtų nuodugniai apsvarstytos Lenkijos Vyskupų Konferencijoje.
Pradžioje keletas faktų. Mūsų kalbinė mažuma, išpažįstanti katalikų tikėjimą Elko vyskupijoje, yra susitelkusi daugiausia trijose parapijose: Punsko, Seinų ir Smalėnų. Praeitis skaudžiai palietusi mus ir religiniame gyvenime. Šiuos ilgamečius sunkumus, vadovaujantis tiesos ir Dievo meilės dvasia, 1983 m. išsprendė šventasis popiežius Jonas Paulius II per Jo Ekscelenciją Juliuszą Paetzą, tuometinį Lomžos vyskupijos ordinarą.
Tuomet lietuviakalbiams tikintiesiems buvo atkurtos religinės apeigos jų gimtąja kalba. Nebuvo taikomi dvikalbystės elementai, kaip tai daroma šiuo metu, nes tai neskatina nei didesnio besimeldžiančiųjų susikaupimo, nei gilesnio vienybės Viešpatyje Dieve gyvenimo. Kalbų įvairovė, nors ir yra žmonijos išsisklaidymo pasekmė, nesudaro kliūčių garbinti Visagalį Dievą. Priešingai, kiekviena tauta gali Jį šlovinti savo kalba, o kalbų įvairovė tampa Bažnyčios visuotinio pobūdžio ir visų Kristuje tikinčiųjų vienybės išraiška.
Svarbus argumentas, kurį išsako vietos dvasininkai, pateisindami papildomą lenkų kalbos elementų įtraukimą į liturgiją ir religines apeigas lietuvių kalba, yra ir etniškai mišraus pasienio regiono lenkiškumo stiprinimas. Tačiau ar šis tikslas pateisina dvikalbystės įvedimą atliekant tarnystę lietuviškai kalbantiems katalikams, kurių integracijai tarnauja visa valstybės politika? Rezultatas: iš maždaug 20 tūkstančių piliečių, deklaravusių lietuvių tautybę, šiuo metu jų liko mažiau nei 10 tūkstančių. Ar Elko vyskupijos dvasininkai siekia dar vieno „integracijos žingsnelio“? Reikalavimas atsisakyti kalbiškai įsitvirtinusių religinių tradicijų – remiantis iš anksto sugalvotais pasaulietiniais motyvais, paslėptais po religine terminologija – kelia nerimą ir sumaištį tarp lietuviškai kalbančių tikinčiųjų. Minėtose dviejose parapijose religiniame gyvenime dalyvaujančių žmonių skaičius mažėja.
Atsižvelgiant į grėsmes šalies saugumui, į religines praktikas įtraukiant kalbiškai skiriančius elementus (po vienybės priedanga) greičiau griaunama iki šiol sunkiai pasiekta darna. Ar mūsų vyskupijoje katalikybė matuojama, atrodytų, senovine „tradicine matuokle“ – lenkiškumo stiprinimu?
Kuo nusipelnėme nuolatinio nepasitikėjimo mūsų religinėmis apeigomis, kurios vyksta gimtąja kalba? Šventojo Jono Pauliaus II žinia ir jo kreipimasis į lietuvių kalba besimeldžiančius tikinčiuosius turėtų – mūsų nuomone – visam laikui užbaigti „nepasitikėjimo tradicijas“ šios saujos, galbūt jau paskutinės kartos, lietuvių kalba kalbančių tikinčiųjų, gyvenančių šalies pakraštyje, atžvilgiu.
Mūsų susirūpinimas Jūsų Ekscelencijoms gali atrodyti nereikšmingas ar net nepagrįstas. Karti patirtis iš tų metų, kai Lomžos vyskupijoje buvo rodoma panieka mūsų bendram tikėjimui ir mūsų kalbai, verčia mus reaguoti į pirmuosius žingsnius, kurie sukelia sumaištį lietuvių kalba besimeldžiančių Elko vyskupijos tikinčiųjų bendruomenėje. Spėjame, kad galbūt tai kyla iš istoriškai įsitvirtinusio lenkiškumo dvasios persmelkimo religinėse praktikose, kurios įvairiu mastu pasireiškia Bažnyčios kalbinėse praktikose nuo pat jos istorijos pradžios, pradedant aramėjų kalba.
Tai, kad minėtos problemos buvo svarbios Jo Ekscelencijai vyskupui Jerzy Mazurui, liudija faktas, jog į taikinimo misiją Punsko parapijoje buvo pakviestas Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas, atsakingas už užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų sielovadą – Jo Ekscelencija Arkivyskupas Lionginas Virbalas. Tačiau šios misijos rezultatus iš anksto sužlugdė Jo Ekscelencijos Vyskupo Jerzy Mazuro sumanytas ir Seinų dekano bei Punsko parapijos klebono įgyvendintas planas, susijęs su religinių apeigų lietuvių kalba keitimu.
Nesuprantamas ir žeminantis yra faktas, kad lietuviškai kalbantys parapijiečiai nebuvo pakviesti į Seinų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos tarybą, taip pat trūksta skaidrumo ir aiškumo dėl (buvusios?) Parapijos sielovados tarybos Punsko Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje likimo. Visiškas informacijos apie šios bendruomenės struktūrose veikiančio patariamojo organo faktinę padėtį trūkumas kelia pagrįstą susirūpinimą.
Toks klebono kunigo Andrzejaus Opanowskio parapijos valdymo būdas lemia, kad jis pasiekia tik tuos žmones, kurie pasiduoda šiam sielovados stiliui, o tai taip pat suteikia pagrindą pasauliečių kritiškiems komentarams.
Sprendimą rengti bendras lenkų ir lietuvių procesijas, tarp jų – Devintinių procesiją, klebonas motyvuoja teiginiais: „Aš nevesiu procesijos du kartus“ arba „Dievas yra vienas“. Toks elgesys kelia pagrįstų klausimų. Panašias abejones kelia du paskutiniai potvarkiai dėl kalbos pakeitimų per šventąsias Mišias, aukojamas lietuvių kalba Žagarių bažnyčioje. Kaip pagrindimas buvo nurodyta „lenkų turistų“ buvimo arba teiginys: „Lietuviai įsivaizduoja, kad gyvena Lietuvoje…“, kurį pateikė garbingasis kanauninkas, dekanas Zbigniewas Bzdakas.
Nerimą kelia ir pareiškimai Seinų parapijos vikaro kunigo Arturo Tomkiewicziaus, kuris, kaip teigiama, ketino prašyti panaikinti lietuvių kalba laikomas pamaldas, jei tikybos mokytoja jam prieštarautų. Tokie sprendimai ir pareiškimai gali būti vertinami kaip tinkamo pastoracinio apdairumo trūkumo apraiška. Jie neprisideda prie abipusio supratimo ir pasitikėjimo stiprinimo, o tai yra būtina harmoningam skirtingas kalbas vartojančių bendruomenių sambūviui.
Tai yra problemos, kurios mus kamuoja ir skiria mūsų bendruomenę. Mažuma parapijiečių nieko ir jokių klausimų neanalizuoja, jiems tai nesvarbu; dauguma krikščioniškai prieštarauja. Mišrios tautybės poros paprastai lanko šventąsias Mišias lenkų kalba, o kalbiškai vienalytės lietuvių šeimos siekia, kad visos religinės apeigos vyktų gimtąja kalba, ir nesupranta dvikalbystės įvedimo būtinybės. Politinių elementų naudojimas J. E. vyskupo Jerzy Mazuro ir dekano, kanauninko Zbigniewo Bzdako argumentacijoje bei nutarimuose kelia nerimą. Punsko parapijos klebono, gerbiamo kunigo Andrzejaus Opanowskio, elgesys iš valdovo pozicijų nesuteikia galimybių abipusiam supratimui.
Kadangi kultūrinė ir kalbinė asimiliacija mažumoms yra neišvengiamas procesas, mes, kiek galime, stengiamės sulėtinti jos eigą. Tai nėra – kaip teigia Seinų dekanas – Lenkijos lietuvių priešiškumas Lenkijai, bet, mūsų nuomone, logiška pozicija ištikimiausios valstybei ir tikėjimui lietuvių mažumos, kuri stengiasi suderinti savyje šias vertybes: valstybę, religiją ir tapatybę, siekdama išsaugoti, be kita ko, kultūrinio ir kalbinio paveldo likučius, pratęsiančius mūsų tapatybę.
Toks požiūris lenkams, kurie irgi turi turtingą istorinę patirtį, ypač dvasininkams, tarnavusiems tautiečiams už Tėvynės ribų ir patyrusiems tą patį likimą, neturėtų kelti jokių nuogąstavimų ar abejonių. Asimiliacinė misija (mes būtent taip ją suprantame) nesustiprins lenkiškumo, o suteiks pretekstą priešiškiems elementams, kurie jau pasirodė Seinų regione, kurstyti neapykantą.
Abiem mūsų tautoms yra žinomas, tačiau vis dar ignoruojamas posakis: „Žmogus šaudo, o Dievas kulkas nešioja.“ Tai patyrėme ir iš Lomžos vyskupijos neramumų pateikto pavyzdžio.
Ir negrįžtamai? Mes nesielgiame taip savavaliai maištininkai, kaip to norėtų tylaus paklusnumo šalininkai. Tikimės daugiau harmonijos Dvasioje. „Žmones sujaudina širdies tyrumas, ne žodžių gausa“ (šv. Pranciškus Salezietis).
Pasiliekame su katalikišku atsidavimu ir pasitikėjimu, kad mūsų ketinimai bus suprasti.
Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkė Asta Pečiulienė
Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Vilimienė
Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkė Onutė Nevulienė
Vysk. Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose tarybos pirmininkė Jolanta Jonušonytė
Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius
Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė
Punskas–Seinai, 2026-07-30
Susipažinti:
Elko vyskupui J. Mazurui
Arkivyskupui L. Virbalui
Atsakymas
(Adresuojama Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkei Astai Pečiulienei)
Gerbiamieji,
nuoširdžiai dėkoju už 2026 m. liepos 30 d. laišką, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl lietuviškai kalbančių tikinčiųjų sielovados Elko vyskupijoje. Perskaičiau labai atidžiai.
Pagal KTK (Kanonų teisės kodekso) 383 kanono 1 dalį: „Vykdydamas savo ganytojišką tarnystę, vyskupas turi rūpintis visais jam patikėtais tikinčiaisiais, neatsižvelgdamas į jų amžių, padėtį ar tautybę, tiek nuolat jo teritorijoje gyvenančiais, tiek ten laikinai viešinčiais.“ Taigi vyskupas yra religinio gyvenimo vadovas ir pagrindinis tikinčiųjų sielovados vadovas jam patikėtoje vyskupijoje.
Tikiuosi, kad nuoširdus dialogas, ramus abipusių pozicijų išdėstymas, taip pat atidus Punsko, Seinų ir Smalėnų parapijose tarnaujančių dvasininkų argumentų išklausymas leis rasti bendrą kelią, kad sielovada šiose bendruomenėse galėtų plėtotis ir duoti vis didesnius vaisius Dievo garbei.
Užtikrinu, kad meldžiuosi už visus Lenkijoje gyvenančius lietuvius.
Tadeusz Wojda SAC, Gdansko metropolitas, Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas
Varšuva, 2026 m. rugpjūčio 18 d.
„Aušra“, Nr. 17 (954) 2026 09 1-15
