Sigitas Birgelis, punskas.pl
Narystė Europos Sąjungoje Lenkijoje ilgą laiką buvo laikoma neginčijama. Šiandien visuomenės nuotaikos labai pasikeitė. Politiškai šalies gyventojai yra labai susiskaldę. Naujausios apklausos rodo netikėtus pokyčius.
Lenkija prisijungė prie Europos Sąjungos 2004 metų gegužės 1 dieną. Šis momentas pradėjo didelio augimo laiką šalyje. Lenkija tapo viena sparčiausiai besivystančių ekonomikų Europoje. Sėkmė rėmėsi laisvu prekių bei žmonių judėjimu ir didelėmis Europos Sąjungos investicijomis į infrastruktūrą.
Panaikinus muitus, labai stipriai išaugo Lenkijos eksportas. Šalies įmonės sėkmingai užkariavo Vakarų rinkas. Nuo įstojimo į ES Lenkijos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo daugiau nei šimtu procentų. Užsienio investicijos padėjo kurti modernias darbo vietas ir stiprią viduriniąją klasę. Šalyje nutiesti nauji keliai ir modernizuotas verslas.
Anksčiau Lenkija eksportavo pigią darbo jėgą ir žaliavas. Šiandien šalis parduoda mašinas bei aukšto lygio IT paslaugas. Tačiau ekonominė transformacija sukūrė ir didelę atskirtį. Ne visi regionai turėjo vienodos naudos iš integracijos. Skurdesnės vietos greičiau pajuto kainų kilimą nei realų pelną. Tai tapo palankia dirva kilti radikalioms idėjoms.
Priešiškumas Europos Sąjungai Lenkijos žiniasklaidoje neatsirado iš niekur. Žmonės bijo prarasti valstybės suverenitetą dėl griežtų ES klimato reikalavimų. Kai kurie politikai teigia, kad Briuselis per daug kišasi į Lenkijos vyriausybės sprendimus. Jie kritikuoja energetikos reformų kainą bei papildomus mokesčius už taršą.
Daug piliečių pavargo nuo infliacijos ir neramumų finansų rinkose. Dėl savo problemų jie vis dažniau kaltina Europos Sąjungą. Kai kurie politiniai lyderiai išnaudoja Briuselį kaip patogų atpirkimo ožį.
Kalbos apie Lenkijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos („Polexit“, kuris lietuvių kalboje turi ir kitą rašybos variantą „Poleksitas“) nėra draudžiama tema. Prieš dešimtmetį tai atrodė neįmanoma. Dabar apie tai diskutuojama vis garsiau. Pasitraukimo šalininkai kaip pavyzdžius rodo Šveicariją ar Norvegiją. Tačiau jie pamiršta, kad tos šalys vis tiek turi laikytis Europos taisyklių ir mokėti mokesčius už prieigą prie rinkos.
Naujausia apklausa parodė nerimą keliančius rezultatus. Beveik trečdalis lenkų mano, kad pasitraukimas iš Europos Sąjungos gali tapti realus po 2027 metų rinkimų. Maždaug pusė apklaustųjų tokį scenarijų atmeta. Didelė žmonių dalis iš viso neturi nuomonės šiuo klausimu.
Dabartinė Lenkijos vyriausybė pasisako už pasilikimą bendrijoje. Premjeras Donaldas Tuskas teigia, kad pasitraukimas būtų šaliai katastrofa. Žinoma, iki kitų rinkimų dar gali daug kas pasikeisti, tačiau konservatyviosios grupuotės, kurios kritikuoja Europos Sąjungą, šiuo metu stiprina savo pozicijas.
Dabar Lenkijoje apie pasitraukimą iš Europos Sąjungos atvirai kalba radikalios dešiniosios jėgos. Svarbiausia iš jų yra Lenkijos karūnos konfederacija (Konfederacja Korony Polskiej), kuriai vadovauja Grzegorz Braun. Ši partija oficialiai skelbia, kad „Polexitas“ yra vienintelė išeitis, norint išsaugoti šalies nepriklausomybę. Kita panaši politinė jėga yra Tautinis judėjimas (Ruch Narodowy), priklausantis platesnei Konfederacijos koalicijai. Jų atstovai jau seniai rengia planus, kaip Lenkija turėtų palikti bendriją. Taip pat egzistuoja nedidelė partija, pavadinimu PolExit, tačiau ji kol kas neturi didelės įtakos šalyje. Didžiausia opozicinė partija Teisė ir teisingumas (Prawo i Sprawiedliwość) oficialiai neigia norinti išeiti iš Europos Sąjungos. Tačiau jų lyderiai dažnai vartoja labai griežtą retoriką prieš Briuselį, todėl kritikai juos kaltina tyliuoju „Polexitu“.
Po 2027 metų rinkimų Lenkijos ir Europos Sąjungos santykiai gali pasiekti lemtingą tašką. Jei valdžią perimtų radikalesnės jėgos kartu su partija Teisė ir teisingumas, jos galėtų pradėti teisines procedūras dėl Europos teisės viršenybės ribojimo. Tai galėtų privesti prie šalies pasitraukimo iš ES. Net jei Lenkija oficialiai neišeitų, ji galėtų pradėti blokuoti visus svarbius Europos sprendimus dėl klimato kaitos ir energetikos. Analitikai baiminasi, kad iki rinkimų antieuropietiška propaganda gali įtikinti pakankamai daug žmonių, jog gyvenimas už ES ribų būtų geresnis.
Dauguma šių radikalių partijų savo pagrindinį priešą mato būtent Briuselyje, o ne Rytuose. Nors Rusijos agresija kelia didelę grėsmę visam regionui, šie politikai dažniau kritikuoja Europos Sąjungos valdininkus. Jų retorikoje Briuselis vaizduojamas kaip didesnis pavojus Lenkijos laisvei ir tradicijoms nei Vladimiro Putino vykdoma politika. Šios jėgos teigia, kad Europos Sąjungos taisyklės naikina šalies ekonomiką ir kultūrą labiau nei išorės priešai. Toks požiūris dažnai sutampa su Kremliaus interesais, nes silpnina Europos vienybę ir solidarumą. Kritikai pastebi, kad toks dėmesio nukreipimas nuo tikrųjų saugumo grėsmių Rytuose yra labai pavojingas visai valstybei. Tai sukelia dar daugiau ginčų Lenkijos visuomenėje, kurioje baimė dėl Rusijos vis dar yra labai stipri.
Antieuropietiška ir antiukrainietiška retorika Lenkijoje neatsirado atsitiktinai – ją aktyviai skatina jėgos iš Rytų. Socialiniuose tinkluose veikiantys botai ir specialūs algoritmai skleidžia melagienas (melagingas naujienas), kurios yra kontroliuojamos iš Rusijos. Ši propaganda veikia lenkų visuomenę ir pamažu keičia žmonių nuostatas į neigiamą pusę. Gyventojai pradeda labiau tikėti pranešimais apie neva per didelę paramą Ukrainai ar Europos Sąjungos daromą žalą. Tokie procesai kelia tiesioginę grėsmę ir Lietuvai, nes mūsų saugumas labai priklauso nuo Lenkijos stabilumo. Jei Lenkija nusisuktų nuo Vakarų partnerių, Lietuva galėtų būti izoliuota nuo likusios Europos dalies. Suvalkų koridoriaus saugumas taptų daug silpnesnis, jei tarp kaimyninių šalių nebeliktų politinės vienybės. Skaldymas ir nepasitikėjimo kurstymas tarp Varšuvos ir Vilniaus yra pagrindinis rytinių kaimynių tikslas siekiant susilpninti visą regioną.
