* * *
Pradžia —
tai centras, tai
vidurys giliau
šerdies,
manęs pačios… kai
dar buvau
vaiski dermė,
kai liejaus per trimito burną
— ano, kuris ant didelio juodos plokštelės
įdėklo —
pakeldama
užuolaidas —
į vakarą
suvarstytą
laidų ir
kregždėm
krykiantį —
o šiapus, šilumoje, vis marmantį
irziais balsais:
gi baikit dūkt, gi
šokinėja
patefono
adata
*
…manęs pačios,
po daugel metų niekio,
kai švilpė tiktai
tuščiavidurių
nendrių
maldos,
…giliau manęs pačios — lig tol —
lange vieni laidai, ir
anė varnų
kranksmo —
… giliau
dangaus,
nutilusio, sutemusio
juodžiausiai
valandai —
ir vėl
***
tarp iškvėpimo ir
įkvėpio
nieks
nesustoja,
tylos nėr,
niekio nėr,
nė kláusimo,
nes –
širdis
* * *
nė vienas tiltas
manęs dar niekur
nenuvedė
na, taip, lig stabtelėjimo
tampančio kiek amžinais
namais; bet vėjui
ėmus virst
cukrumi tave
pamirštu kiekvieną
kartą, o gal ir
priešingai…
netikiu tiltais, šitais
nutįsusiais godojimais aš
neateinu; net jeigu
jie nėr
priežastis
tikiu pažemėm savo,
kurių siekia
krioklys —
nesibaigiantis
sidabrinis
…purslų
tyla
***
Išmečiau savo būgnus vakaro upėn…
Tyliai švenčia juodos žolynų bažnyčios.
