Spalio 17 dieną Punske vyksiantys Rudens literatūriniai skaitymai suburs poezijos ir literatūros mylėtojus. Renginys, organizuojamas nuo 2003 metų, jau tapo gražia tradicija, o šiemet jame dalyvaus Vladas Braziūnas, Juozas Žitkauskas, Indrė Larssen bei Rokas Kašėta.
Šiandien pristatome poetą, leidėją ir tarmių puoselėtoją Juozą Žitkauską.
Juozas Žitkauskas gimė 1973 m. Kapčiamiestyje, studijavo Vilniaus konservatorijoje ir nuo jaunystės aktyviai reiškiasi Lietuvos literatūriniame gyvenime. Jis – ne tik poetas, bet ir asociacijos „Slinktys“ vadovas, daugelio literatūros renginių organizatorius bei kelių poezijos rinkinių autorius. Ypatingo dėmesio sulaukė jo kūryba dzūkiška tarme – būtent ši kalba tapo ne tik jo eilėraščių, bet ir Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“ vertimo į dzūkų tarmę pagrindu.
Žitkausko poezijos knygos apima įvairius teminius ir stilistinius aspektus. Jo rinkinių sąraše – Grafomano įšventinimas (2011), kuriame juntamas subtilus žodžio žaismas ir ironija, nagrinėjant kūrybos prasmę ir literatūros patirtį; Budintis kalendorius, kuriame poetas stebi kasdienybę, gamtą ir žmogaus santykį su laiku; Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi – pirmoji rimtesnė dzūkiškos poezijos knyga, kurioje tarmė tampa gyvu tekstu, leidžiančiu skaitytojui įsijausti į regiono kultūrą ir gyvenimo ritmą; bei Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai dzūkiškai ir lietuviškai, kur bendrinė kalba ir tarmė susilieja į dialogą, atskleidžiant poeto gebėjimą kurti daugiasluoksnius literatūrinius pasaulius.
Žitkauskas savo kūryboje nuolat grįžta prie tėviškės prisiminimų, gamtos, kasdienybės vaizdų ir žmogaus vidinių patirčių, o dzūkiška tarme perteikiami tekstai suteikia eilėraščiams ypatingą autentiškumą ir gyvybingumą. Ši tarmė nėra vien stilistinis prieskonis – ji yra gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp regioninės kultūros ir bendrinės literatūros.
Tai ne pirmasis Juozo Žitkausko dalyvavimas Rudens literatūriniuose skaitymuose. Šiais metais susitikimai su poetu vyks Punsko licėjuje ir Punsko bibliotekoje, kur bus galima ne tik pabendrauti, bet ir pasiklausyti tarmiškai parašytos poezijos, patirti dzūkų šnektos muzikalumą ir ritmo niuansus.
Spalio 17-ąją poetas pristatys savo eilėraščius tiek bendrine, tiek dzūkiška kalba, pasidalins mintimis apie kūrybą, tarmės svarbą, regioninės literatūros išsaugojimą ir lietuvių literatūros dabartį.
Aklavietė
Raikia mainycis
navet ir tadu,
kap Jurgelio maistralio
maistrystė saniai sužaista,
o vaikai jau kadu išsilakstė iš savo pilių:
kas in paažaras, o kas
už bažnyčios kampo
blizgina kacino akim
juodų nakcies dugnų,
laka jau iš kitokių bonkutių
saniai supylscytų kokį tai trunkų,
mislina, o kol’ šitan daikti
šitoj bažnyčia stovi,
o iš jos pro stoglangius
nuog šviesos laidų
skraidzoja juodos varnos,
skraidzoja baltos varnos,
skraidzoja rudos varnos – – –
O tu vis stovi prieg to paco pilioro
ir niekap nesaka suprasc
nei vieno giesmės žodzo,
anei vienos žaidzimo mįslεs
kur(į) andai dėjais supratis.
Ale kelio atgal’
tai nėra – – –
2025-01-10/18
Balius
Gulbinukas išskranda
jieškoc spakainesnio debesio –
dar aukščiau,
dar arcau dangaus skylukės,
pro katrų saulε praslys,
apšvies žamį beigi kų tai aštrasnį,
instrigdzytų jos pluton.
Tadu – tai bus šventė!
Tadu – tai jau balius! –
debesis in knygų stalus sustūmsim,
iššaudzysim korkus nuog vyno butelaicų,
lėkštes priskrausim pernykščių ubagų kųsnių,
visas plutas susdėsim in aprovas iki parudavimo
ir laksim vynų sulu užsigerdami,
ir bucuosim damas, anųdzien dar varlεm buvusias,
ir gaudzysim gulbinuko mėtomus žaibus
nuog debεsų pusės, nuog dangaus skylεs.
Ligi astankinio pasgėrimo,
ligi negalεjimo paskelc,
ligi insikabinimo kuolukan
Žamės pluton nepasduodanco.
2024-06-07 / 2025-01-26
Maniusis. Paklotės
Kų aš dartės žinau? –
prirūkyci kambarai,
žali televizoraus akranai
už apiranku aptrauktų durų,
pylna prikraulyta
kokių tai gelažų – – –
Mažu tai gałėtų būc ir viskas –
visas pagrindas šito
pradėto ailėraščio,
ale ne nuog to viskas prasdėj,
ne tom raudonom pivonijom kvepėj
(nor raudona kvorba
šiton istorijon turi savo vietų
(ir ca ne apie kokį vyšnios plėmų
an baltų marškinių
ar kraujo čiūrkšterεjimų
iš piršto))
Viskas prasdėj prieg tos juodos trobos durų, –
pacon mūs mokyklinių metų pradzon,
tvarkyngai – nuog pirmos klasės,
kap ankstų rudenį vos cik pramokį skaicyc
buvom paznočyci raudonom žvaigždėm
su vidurin iškaltu auksinio angeluko veidu – – –
(tuomčės tep palyginį,
mokslus būtūm baigį
per vienų – ar navet
ir tų pacų – dzienų)
Dartės žinau, kad maliuko aniuolo veidas
buvo cik paklotė nuog visų skerdzynių,
kalėjimų, lagerų,
nežinia kur, nežinia kokių pakavojimų,
paklotė nuog netolimos ateicies,
kap anūkų anūkai bris per svietų
ir pjaus tuo pacus anūkus, cik
stovincus jau kiton paklotės pusėn…
Taigi, paznočyci tuoj „aniuolišku“ veidu
raudonon žvaigždukėn, buvom vedami pas
sanį Maniusį patagrapuocis:
užtraukdavo baltų paklotį an durų,
atsistodavo vėžo pozu prieg aparato,
galvų inkišdavo juodon tarbon
ir liepdavo laukc,
kol’ išskris geltonas paukštukas
vidurin palikdamas
juodų plėmų
baltos paklotės
dugnan.
2024-06-27
Pasiutėlis
Tai buvo nedidelė balta katytė.
Jonas Biliūnas. Kliudžiau
Tai buvo rudas jaucis, bulium vadzinamas,
łėkė raudonom akim per geltonus liepų laukus;
mes tupėjom ir žaidėm, gerai net nematėm,
kap jis vuodegu šluostė mūs prakaito riebius lašus.
Mes vis žaidėm, jis lakstė ir dūlkes sukėłė, –
sausos pieskos laukuosa grait pasdavė vėju,
o rudzis vis šėlo ir šėlo pavėjui, net atrodė,
kad mūs žaislai ir mes pacys labiau jam rūpėjom
nei ciej rūnkeliai, morkos ir šieno vežimai,
nerūpėjo arimai nei tvarti ėdzimas –
tus pasiutėlis jaucis vis lakstė ir lakstė,
cik tai dar pamatiau, kad jo pal’tas visai atsisagstis.
2024-07-13
Rudens literatūriniai skaitymai – tai puiki proga susitikti su išskirtiniais kūrėjais, pasinerti į literatūros pasaulį ir drauge puoselėti lietuvišką žodį, tarmę ir kultūrinę atmintį.
Kviečiame visus į Rudens literatūrinius skaitymus spalio 17 dieną Punske, kur poezija įgaus tiek bendrinės, tiek dzūkiškos kalbos spalvų!
