Autorė: Božena Bobinienė
Vieną dieną sugalvojau, kad noriu viena išvyka apjuosti visą Lietuvą. Po šią šalį, atrodo, keliavau nemažai, bet vis toliausiai – iki centro arba pajūrio. O pakraščiai taip ir likdavo nepasiekti. Norėjau pamatyti, kaip jie atrodo. Nusprendžiau, kad tą padarysiu per keturias dienas.
Išvažiavus iš Nemenčinės link Švenčionių, pakeliui užsukau į Cirkliškio dvarą. Apžiūrėjau tik pastatus ir parką, nors galima būtų ten užtrukti ilgiau – vaizdingų vietų buvo daugiau, pvz., išvažiuodama pralėkiau pro ežerą, o vėliau sužinojau, kad dar kažkur netoliese turėtų būti ir Cirkliškio piliakalnis.
Ilgėliau stabtelėjau Švenčionyse. Ieškodama, kur išgerti kavos (išvažiavau ganėtinai anksti), pasivaikščiojau nuo miesto savivaldybės ir stačiatikių cerkvės iki miesto parko ir katalikų bažnyčios, bet dirbančios kavinės taip ir nesuradau (visgi patikimiausios yra benzino kolonėlės – tik važiuojant aplink Lietuvą, retai jas aptiksi). Einant akį patraukė seno plytų pastato languose iškabinti, suteikiantys namui žaismingumo karpiniai. Na ir hortenzijos. 😊
Pasukau link Adutiškio – miestelio prie pat Baltarusijos sienos. O iš čia – tiesiai į Zarasus. Kažkaip pakeliui nieko ypatingo nepastebėjau, bet jau Zarasų apylinkėse – nuostabių ežerų gausybė padarė tikrai nemažą įspūdį. Apžvalgos ratas virš Zaraso ežero, besisupantis vandens bangose ilgokas lieptas, gan gražiai sutvarkytas centras. Na, ir tai, kuo šis miestas išsiskyrė iš kitų, kuriuos ligšiol aplankiau – daug turistų, poilsiautojų. Iš tiesų apylinkė turtinga ežerų ir miškų. Matyt, kad netrūksta poilsiaviečių, turizmo infrastruktūros. Ir jeigu kitą kartą keliaučiau į šią pusę, Zarasų rajone stabtelėčiau ilgesniam laikui.
Nuo Zarasų, vos už 14 km link Latvijos sienos, patekau į Stelmužę, prie seniausio Lietuvoje, o gal ir Europoje, ąžuolo. Medis iš tiesų senutėlis, laiko žymės negailestingai nugraužė jo kamieną ir šakas. Stelmužės ąžuolas aptvertas tvora, šakos paramstytos atramomis. Bet senolį, dar stovintį, savo akimis pamačiau. O ir privažiavimas buvo įdomus – gal apie 4 km važiavau siauru asfaltuotu keliuku lyg sinusoide – kalnelis, papėdė, kalnelis… ir dar stiprūs vingiai.
Nusprendžiau nevažiuoti pačiu pasieniu – kažkurioje vietoje buvau patekusi į žvyrkelius, kurie lėtino keliavimą, todėl nusprendžiau, kad nebūtina man grūstis prie pat sienos. Pasukau prie Sartų regioninio parko apžvalgos bokšto. Šios apylinkės taip pat su įspūdingu kraštovaizdžiu. Ežerai ir miškai – tai, ką mėgstu labiausiai. Žinoma, įsiropščiau į 33 metrų bokštą. Buvo verta. 😊
Kita stotelė – Rokiškis. Tai miestas, kuris pavergė mano širdį. Gal dėl to, kad jau pamažu saulė ritosi vakarop ir jos spinduliuose Rokiškio dvaro kompleksas, aplinkiniai tvenkiniai ar ežerėliai, parkai, Nepriklausomybės aikštė su senų pastatų langinėmis, įspūdinga bažnyčia – atrodė nuostabiai… Žodžiu, Rokiškis labai gražus miestas. Bet per ilgai neužtrukau, nes keliaudama tą dieną užsisakiau nakvynę Biržuose.
Važiuojant į Biržus, pakelėje akį patraukė nemažas hortenzijų laukas. Tai Pandėlys taip buvo išsipuošęs, nes, atrodo, šventė savo jubiliejų (jei gerai pastebėjau – 430 metų). Nelankiau šio miestelio, bet prie pat kelio mačiau gražiai sutvarkytą parką, gėlynus, tvenkinį ir piliakalnio su Gedimino pilimi imitaciją.
Biržus pasiekiau jau saulei leidžiantis. Greitai užsitikrinau nakvynę ir dar nuvažiavau prie Širvėnų ežero. Suspėjau pamatyti saulėlydį ir pasivaikščiojau ilgiausiu Lietuvoje (525 m) pėsčiųjų tiltu, kuriuo patekau į Astravo dvarą. Objektas įspūdingas, su gražiai sutvarkytu parku, gėlynais, poilsio zonomis. Visa aplinka su šviestuvais, bet, nesulaukusi, kol jie užsidegs, grįžau į bendrabutį (kambarys tik už 15 eurų) ir prisiminiau senus, gerus studijų Lietuvoje laikus. 😊
Antrosios dienos maršrutas: Nemenčinė-Pabradė-Švenčionys-Adutiškis-Didžiasalis-Dūkštas-Zarasai-Rokiškis-Pandėlys-Biržai (apie 355 km).
Božena Bobinienė, punskas.pl
P. S.
Keliaudama aplink Lietuvą, priėjau prie išvados, kad dabar tai jau nebe rūtų ir lelijų, o hortenzijų kraštas. 😊
(Bus daugiau)
