Palikę už nugaros Paberžę, Tėvo Stanislovo ramybę ir senąją medinę bažnyčią, sėdame į automobilį. Žemėlapyje – vos keliolika kilometrų. Tikslas skamba išdidžiai – Lietuvos geografinis centras.
Ne kasdien gali pasakyti, kad buvai pačioje Lietuvos širdyje. Asfaltas netrukus baigiasi. Prasideda žvyrkelis. Automobilis pamažu pasidengia dulkių sluoksniu, o galvoje sukasi viena mintis: „Įdomu, ar tikrai verta ten važiuoti?“.
Po keliolikos kilometrų privažiuojame kelią su asfalto danga. Kelionė pasidaro patogesnė. Navigacija liepia sukti į dešinę. Laimei, kelias netolimas. Staiga tarp ąžuolų išnyra akmenų ratas.
Pirmoji mintis: „Oho… juk čia beveik lietuviškasis Stounhendžas!“.
Lietuvos vidurys – ne žemėlapyje, o po mūsų kojomis.
Ruoščių kaime 1995 metais buvo oficialiai nustatytas Lietuvos geografinis vidurys (55°19′ šiaurės platumos ir 23°54′ rytų ilgumos). Šią vietą žymi didelis lauko akmuo, o šalia stovi dar du akmenys, simbolizuojantys du didžiuosius Lietuvos etnografinius regionus – Aukštaitiją ir Žemaitiją.
2009 metais čia atsirado naujas paminklinis ženklas – ant akmens pritvirtinta granito lentelė su iškaltomis geografinėmis koordinatėmis.
Tikrasis netikėtumas laukia vos už kelių žingsnių.
2021 metais šalia Lietuvos geografinio centro iškilo įspūdinga akmenų kompozicija „Meilės ir taikos gėlė“.
Dvylika didžiulių lauko riedulių sudaro net 36 metrų skersmens ratą, kurio centre stovi tryliktasis akmuo. Iš toliau vaizdas išties primena legendinį Anglijos Stounhendžą.
Čia nėra turistų minių nei bilietų kasų, nei suvenyrų parduotuvių. Tik tyla, ąžuolai, akmenys ir jausmas, kad atsidūrei ypatingoje vietoje.
Kompozicijos sumanytojų teigimu, „Meilės ir taikos gėlė“ simbolizuoja meilę žmogui, savo kraštui ir pasauliui. Ji sukurta remiantis senųjų sakralinių statinių tradicijomis, kuriose svarbi ne tik architektūra, bet ir sakralinė geometrija.
Statinio idėjos autorius – Petras Ilgevičius, gerai žinomas kaip akmenų sakralinių kompozicijų kūrėjas, antropoteosofijos pradininkas. Pasak sumanytojų, ši vieta skirta ne tik grožėtis, bet ir sustoti, pabūti tyloje, susikaupti.
Ir iš tiesų – čia norisi neskubėti.
Akmenys, apsupti jaunų ąžuolų, sukuria neįprastą nuotaiką. Net jei nesidomite simbolika ar senosiomis tradicijomis, vieta palieka įspūdį.
Kodėl apie ją žino taip mažai žmonių? Vieta įdomi. Lengvai pasiekiama. Originali. Kitokia. Apie ją beveik niekas nekalba. Net keliaudami po Kėdainių kraštą daugelis pravažiuoja vos už kelių kilometrų nė nenutuokdami, kad visai šalia slypi Lietuvos geografinis centras bei įspūdinga akmenų kompozicija. Lyg ši vieta būtų tyliai paslėpta nuo turistų akių.
Kartais atrodo, kad Lietuvoje gražiausios vietos reklamuojamos mažiausiai. Gal todėl jos išlieka tokios tikros?
Jeigu keliausite į Paberžę, skirkite dar pusvalandį ir nuvažiuokite iki Ruoščių kaimo.
Per vieną kelionę aplankysite dvi visiškai skirtingas, bet viena kitą papildančias vietas – Tėvo Stanislovo dvasinį pasaulį ir pačią Lietuvos geografinę širdį.
Kartais tereikia pasukti kelis kilometrus nuo pagrindinio kelio, kad atrastum vietą, apie kurią vėliau pasakosi draugams.
Ir, ko gero, pradėsi tais pačiais žodžiais: „Žinai, Lietuvoje yra savas Stounhendžas…“
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Sigito Birgelio nuotr.
