Kiti dievai? Kas jie?

Iš ciklo: Gavėnios apmąstymai

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Gavėnia – tai ėjimo į dykumą laikas, kuriame turėtų nutilti mūsų kasdienybės triukšmas, kad pasiliktume akis į akį su savo sąžine. Esame kviečiami iš naujo apmąstyti savo gyvenimo pamatus. Šventasis Raštas yra, arba turėtų mums tapti, gyvu veidrodžiu, kuriame pamatysime patys save.

Esame įpratę, kad gilintis į Dievo žodį, jį aiškinti ar juo gyventi yra išskirtinė dvasininkų paskirtis. Beje, kiekvienas pasaulietis, kiekviena šeima turi tapti Šventojo Rašto įvykių dalyviais. Dekalogas nebuvo duotas saujelei išrinktųjų. Jis patikėtas visai žmonijai, paprastiems žmonėms, klajojantiems savo gyvenimo dykumoje, ieškantiems vilties ir prasmės.

Šiandien pasvarstykime kartu, ką Dekalogo pirmasis Dievo įsakymas reiškia mūsų kasdienybėje.

Tarp vedybų įžadų ir baimės

Dekalogas žavi savo paprastumu ir neaprėpiama išmintimi. Tai Dievo sandora su žmogumi. Ši sutartis, nors ir atrodo vienašalė, spindi gerumu. Žmonės nesėdėjo su Kūrėju prie apskrito stalo, nesiderėjo dėl sutarties sąlygų. Abraomo ir Mozės laikais vienašalės sutartys buvo žinomos kaip karalių ultimatyvūs įsakymai nugalėtiesiems.

Dievo sutartis su žmogumi – kitokia. Ją taikliausiai galima palyginti su vedybų sutartimi. Įsivaizduokime merginą, kuri meiliai šypsodamasi sako savo išrinktajam: „Jei mane vesi, neturėsi kitų moterų, bet aš tau atstosiu visas, tave mylėsiu ir būsi laimingas.“ Tai viliojimas paklusti dėl savo paties laimės.

Bet jei mergina tą patį pasakytų rūsčiai, liepiamąja nuosaka – kaip sausą draudimą: „Nuo šios akimirkos nežiūrėk į kitas moteris, tik į mane, pareik laiku namo, nesivalkiok, parnešk algą, o aš tau duosiu vaikų, tave mylėsiu ir rūpinsiuos iki tavo dienų galo.“ Ne vienas vaikinas, išgirdęs tokius žodžius, gal net pabėgtų nuo altoriaus.

Dievas, duodamas mums Dešimt įsakymų, daro tai su meile. Jis viliote vilioja žmogų paklusti, net sakyčiau – jį koketuoja. Daro tai ne dėl naudos sau, bet dėl mūsų laimės.

Pirmoji orkestro nata

Pirmasis Dievo įsakymas dvasiniame gyvenime yra lyg pirmoji orkestro nata, pagal kurią derinasi visas simfoninis orkestras, norėdamas pasiekti harmoningą skambesį.

Šv. Augustinas išmintingai sakė: jei Dievas pirmoje vietoje, visa kita – savo vietose. Gyvenime mums reikia tvirto pamato, į kurį galėtume atsiremti audrų metu. Tačiau būtent čia tyko didžiausi pavojai: netikėjimas, abejingumas, dvasinis apsileidimas, apostazė ar puikybė. Tai nuodėmės, kurios sugriauna pamatą ir paverčia mūsų vidinį pastatą griuvėsiais. Žmogus turi mylėti Dievą su dėkingumo kupina širdimi.

Kiti dievai tada ir dabar?

Pravartu grįžti 3300 metų atgal. Mozės laikais žydų ir jų kaimynų tikėjimas skyrėsi kaip diena ir naktis. Egipto ar Mesopotamijos dievai buvo gamtos ir besikeičiančio metų ciklo valdovai, o Izraelio Dievas – Vienas Visagalis Istorijos Viešpats. Išėję iš Egipto žemės, žydai dar nebuvo tauta, o tik genčių mišinys su vergų mentalitetu. Jiems nuolat grėsė pavojus „atskiesti“ savo tikėjimą pagoniškais elementais, pamėgdžioti kaimynus.

Nebuvo lengva tikėti vieną nematomą, nevaizduojamą Dievą, kuris yra Dvasia. Lengviau kiekvienai gyvenimo sričiai turėti atskirą dievuką ir nutapyti jį ryškiomis spalvomis. Žmogus visada linkęs siekti veiksmingumo ir greito rezultato – jei nesulauki sėkmės iš savo Dievo, kyla pagunda pasidairyti į kaimynų stabus. Senovėje tai buvo stabai, šventosios giraitės, aukurai, kuriuose pasitaikydavo net kūdikių aukojimo žiaurumų. Šiandien Kristus mus moko, kad Dievas trokšta ne deginamųjų atnašų, o nuolankios, gailestingos ir atgailaujančios širdies.

Mūsų laikais „kiti dievai“ rečiau yra akmeninių stabų pavidalu, bet jų galia nėra mažesnė. Tai sėkmės kultas, vartotojiškumas, skaitmeninė priklausomybė ar tiesiog savasis „Aš“. Gavėnia yra laikas tuos stabus savo širdies kalvose išgriauti.

Tikėjimo šaknys

Kalbėdami apie pirmąjį Dievo įsakymą, negalime pamiršti tų, kuriems jis buvo patikėtas pirmiesiems. Žydų tauta, sudaranti vos nedidelę dalį pasaulio gyventojų, tūkstančius metų išlaikė savo dvasinį potencialą. Popiežius Jonas Paulius II juos įvardijo „mūsų vyresniaisiais broliais tikėjime“. Galima sakyti dar stipriau: žydai yra mūsų tikėjimo motina, o mes – jų vaikai.

Per Izraelį mums buvo duotas Dekalogas, įstatymai ir pranašai. Per šią tautą atėjo Mesijas. Apaštalas Paulius pabrėžia, kad žydams priklauso sandora, įstatymų leidyba ir pažadai. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad visi pakrikštytieji savo viduje yra žydai, nes įžengiame į tą patį tikėjimo kelią. Nors krikščionių ir žydų keliai išsiskyrė kaip kūdikio ir motinos, dvasinis ryšys išlieka. Šiandienos pasaulyje, kuriame antisemitizmas vis dar kelia galvą, turime prisiminti: nekęsti žydų tautos reiškia nekęsti savo paties tikėjimo šaknų.

Tačiau krikščionybė peržengė šventyklos ir vienos tautos ribas. Didžiąja visų laikų auka tapo Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Jis pats tapo Avinėliu, kuris nuplauna pasaulio nuodėmes.

Kaip taikliai yra parašęs popiežius Benediktas XVI, tapti krikščioniu – tai ne priimti didžią idėją, o susitikti su Viešpačiu, kuris atveria gyvenimui naują horizontą. Tai asmeninis ryšys su Jėzumi.

Įdomu, kad pasaulyje gyvuoja mesijinių žydų bendruomenės – žmonės, kurie priima Jėzų kaip Mesiją, bet lieka ištikimi savo protėvių papročiams. Tai primena mums, kad visas religinis gyvenimas yra glaudus susijungimas su Jėzaus asmeniu per Jo darbų vykdymą.

Pirmasis Dievo įsakymas nėra apie draudimus, jis apie laisvę. Jei Dievas yra mūsų gyvenimo ašis, mes nebetarnaujame jokiems kitiems „dievukams“ – nei baimėms, nei madoms, nei kitų nuomonėms.

Gavėnios metu gera būtų ne tiek „atlikti pareigą“, o atsiliepti į šią meilės sandorą. Pasauliečių balsas Bažnyčioje ir visuomenėje šiandien yra svarbesnis nei bet kada. Nereikia bijoti liudyti to, ką Dievas įrašė mūsų širdyse. Tuomet pirmasis Dekalogo laiptas taps mūsų dvasinio atsinaujinimo pradžia.