Vieną kartą jauna mažiau nei trisdešimties metų pora susitiko bendroje kelionėje. Važiavo jie į pačius gražiausius Australijos kampelius. Rūpėjo ne tik kuo daugiau pamatyti, bet ir smagiai praleisti laiką su drauge keliaujančiais bičiuliais. Keli iš jų buvo naujokai. Pakviesti aplankyti svetimą kontinentą, gal susidraugauti ir užmegzti glaudesnius ryšius. Australija juos taip įkvėpė, kad nusprendė žymiai daugiau pasaulio pamatyti. Padaryti tai nebuvo sunku, tačiau iškilo problema. Nelabai žinojo, kaip susitvarkyti etatinio darbo reikalus. Norėjo jie tapti nepriklausomi nuo darbovietės, gyvenamosios vietos ir šeimos. Kelis metus keliavo tik atostogų metu, sukdami galvas, kaip keliaujant dirbti ir užsidirti kelionėms.
Atėjo ilgai lauktas momentas. Pasiekė tai, ko tiek metų troško. Tapo nepriklausomi, galėjo laisvai keliauti, kur tik norėjo ir būti svetur tiek laiko, kiek širdis geidė. Kadangi jiems patiko prisitraukti pakankamai protingų ir linksmų žmonių būrį, įsigijo kelionių automobilį, kad galėtų ragauti pasaulio bent penkiese. Kiekviena kelionė buvo griežtai suplanuota. Valandų tikslumu. O jeigu kas nors jiems nepavykdavo ar vienas iš plano punktų sudegdavo, skubėdavo pasivyti sekantį, eilėje laukiantį pačių susikurtą tašką. Rytą pasitikdavo saulei kylant, miegoti eidavo gerokai sutemus. Ne automobilyje, o riebų pusvalandį statytoje palapinėje. Ir taip diena iš dienos. Keturis mėnesius. Du kartus per metus. Grįžusi kelioms savaitėms į gimtuosius namus, susėdusi lauko pavėsinėje kurti naujos išvykos plano, pora susižvalgė. Rankos nekilo paimti tušinuko ir iš naujo pildyti švaraus lapo. Abu jautėsi beprotiškai pavargę. Be žodžių sutarė. Atsirėmę į kėdžių atlošus, tylėjo ir gėrė svirplių čirškimą. Visą gyvenimą piešė savo gyvenimo tikslus. Vieną po kito. Įveikę ilgą kelią vieno taško link, nagais graibstydavo žemę, kad tik pasiektų artimiausią tikslą. Ar jie jautėsi laimingi? Tuokart atrodė, kad taip, tačiau tik tą vieną lemtingą vakarą suprato, kad visų tų kelionių metu jie negyveno keliu, kuriuo tekdavo nueiti iki tikslo. Jie prarado begales dienų, valandų ir minučių, kurios kvepėjo aviečių laukais, pušų tankumynais, ošiančios jūros sūrumu. Viskas bėgo pro pirštus, nors manė, kad štai, tiek patiria, pamato, išmoksta… Tik ar visu tuo gyveno? Visgi atėjo laikas suprasti, kad tikslas nėra svarbiausias. Visa esmė tenkinančiam tikslui pasiekti slypi kelionėje į ją. Jie nusprendė:
Tegul lieka švarus kelionės lapas, ji pati nubrėš scenarijų, o mes eisim, vedami pasąmonės ir jausmų, o ne dirbtinų rašiklio liekanų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
