Apsilankyti Sūduvos sostinėje Marijampolėje visada smagu, nes tai jaukus, rūpestingai puoselėjamas miestas. Visų pirma akį traukia švara, išmaniai sukomponuotos ir apipavidalintos viešosios erdvės.
Nors centrinė miesto aikštė, pavadinta Jono Basanavičiaus vardu, suformuota senamiestyje, bet ji nenustelbia senojo miesto palikimo. Netgi atvirkščiai – atveria vaizdus ir tarsi kviečia pasivaikščioti, pačiam atrasti gatves, parkus. Marijampolės centre iškilęs paminklas „Tautai ir kalbai“ (skulptorius Kęstutis Balčiūnas), pastatytas 2009 m. švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, tapo savotiška miesto istorine ir dvasine vertikale. Įspūdingai jis atrodo ir dieną, ir naktį, o ypač auštant, skendintis ryto miglose.
Tiesiai į pietus pažingsniavę vos penketą minučių atsiduriame prie Marijampolės viešosios bibliotekos, pavadintos lietuvių kalbos mokytojo, aušrininko Petro Kriaučiūno vardu. Šalia bibliotekos stovi paminklas iš Suvalkijos kilusiam įžymiam lietuvių rašytojui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Gretimas pastatas, pažymėtas memorialine lenta, liudija, jog sovietinės okupacijos metais čia veikė represinės struktūros, o rūsyje buvo įrengtos kalėjimo kameros, kuriose kalinti laisvės kovotojai. Šalia buvęs ir prieškariu miestiečius džiuginęs Vytauto Didžiojo parkas buvo panaikintas, o paminklas žymiausiam Lietuvos kunigaikščiui nugriautas. Per miesto centrą tekėjusio Jevonio pakrantėse buvo užkasami saugumiečių nukankintų žmonių palaikai, vėliau upelis numelioruotas, jo vaga užversta žemėmis. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, parkas atkurtas. Čia vėl iškilo paminklas Vytautui Didžiajam, čia pagerbti ir Tauro apygardos laisvės kovotojai, kurių atminimas įamžintas ne tik paminkluose, bet ir Marijampolės kraštotyros muziejuje.
Šalia parko baltumu spindintis gražus pastatas – tai Vilkaviškio vyskupijos kurija. Kiek tolėliau Šventojo Arkangelo Mykolo bazilika, kurios vienoje iš koplyčių ilsisi palaimintojo Jurgio Matulaičio palaikai. Šiais metais, minint J. Matulaičio 150-ąsias gimimo metines, jo paskelbimo palaimintuoju minėjimas ir atlaidai vyko liepos 10–18 dienomis.
Unikalus Marijampolėje yra ir Poezijos parkas. Jame visą vasarą prie fontanų krykštauja vaikai, gausu sportuojančių ir poilsiaujančių miestiečių. Parke įspūdingai įamžinta Vytauto Kernagio daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, sukurta pagal Marcelijaus Martinaičio eiles. Požeminėje perėjoje, vedančioje į centrinę miesto aikštę, įkurta grafičių galerija, priverčianti stabtelėti ir pasigrožėti menine autorių išmone.
Šiaurinėje Marijampolės senamiesčio dalyje yra Rygiškių Jono gimnazija, įkurta 1867 metais. Jos istorijos atspindžiai saugomi turtingame gausiai lankomame mokyklos muziejuje. Jo internetiniame tinklalapyje teigiama: „Čia sužinosite apie žymiausius gimnazijos auklėtinius, stovėjusius prie Lietuvos valstybingumo, kultūros, lietuvybės ištakų: J. Basanavičių, V. Kudirką, P. Kriaučiūną, J. Jablonskį, A. J. Greimą, V. Mykolaitį-Putiną, pal. J. Matulaitį, čia besimokiusius 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarus, daugybę mokslininkų ir menininkų“. Mokykla gali didžiuotis išugdžiusi ir Lietuvos Respublikos prezidentą Kazį Grinių bei apie šimtą aktyvių pokario metų laisvės kovotojų. Šalia gimnazijos 2017 m. buvo pastatytas atminimo ženklas trisdešimt devyniems gimnazijos mokiniams ir mokytojams, žuvusiems už tėvynės laisvę pokario metais. Neatsitiktinai turbūt šios gimnazijos stadione 1988 m. vyko ir pirmasis Marijampolėje Sąjūdžio mitingas – mokykloje patriotiškumo dvasia gyvavo visą laiką.
Be abejo, kiekvieną apsilankiusįjį maloniai nuteiks pasivaikščiojimas ir po rytinę Marijampolės senamiesčio dalį. Joje įsikūrusi lietuvių išeivijos dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerija. Netikėtais atradimais pradžiugins modernus Kačių kiemelis. Jaukios parduotuvėlės ir kavinaitės taip pat traukia akį, norisi stabtelėti, pasidžiaugti miesto dvasia.
Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl