Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė
Kai tik pirmieji saulės spinduliai pradeda šildyti žemę, pasirodo snieguolės, o vėliau ir žibutės, visi džiaugiasi – atėjo pavasaris. Sulaukę kovo 20-osios, kai švenčiamas pavasario lygiadienis ir susilygina dienos ir nakties trukmė, lyg atsisveikiname su tamsiais vakarais ir jau dairomės į dangų skaičiuodami grįžtančius paukščius.
Etnologas Libertas Klimka visada gražiai pasakoja apie šią šventę, primindamas, kad pavasario pradžią visada rodo gamta. Senovėje ši šventė buvo švenčiama ne pagal kalendorių, o pagal gamtos požymius. Vienas ryškiausių – paukščių sugrįžimas. Tad ir lygiadienis būdavo švenčiamas pasirodžius pirmiesiems paukščiams, kurie, kaip sako L. Klimka, „simboliškai „išgelbėdavę“ žmones nuo žiemos nepriteklių“. Ne veltui dabar kalendoriuose yra pažymėtos tokios datos, kaip kovo 19-oji – Pempės diena, ir kovo 25-oji – Gandrinė.
O kas iš tiesų įvyksta kovo 20 dieną? Anksti ryte, 4.46 val., Saulė pasiekia pavasario lygiadienio tašką – vietą dangaus sferoje, kur susikerta pusiaujas ir ekliptika, tai yra Saulės kelias dangaus skliautu. Būtent tada ir prasideda pavasaris.
Senaisiais laikais šią dieną žmonės keldavosi saulei tekant, susirasdavo upelį, tekantį iš rytų į vakarus, ir jame išsimaudydavo arba nusiprausdavo. Žmonės tikėjo, kad taip bus sveiki visus metus. O vaikai, pamatę gandrą, turėdavo tris kartus persiversti kūliais, kad „pabustų“ po žiemos.
Gražios pavasario lygiadienio šventės vyksta ir visoje Lietuvoje. Jau 27 metus šį gamtos virsmą prie Pučkorių piliakalnio švenčia Vilniaus ir Lizdeikos romuvos. Tai graži vieta Vilniaus pakraštyje, kur piliakalnio papėdėje auga seni ąžuolai, iš rytų pusės teka šaltinis. Šiais metais, tradiciškai, buvo pagerbtas vanduo, o šaltinis puošiamas verbomis (kadagio) bei žilvičio šakelėmis. Šventės metu visi prausėsi tyru šaltinio vandeniu, ant piliakalnio aukure uždegė naują pavasario ugnį, atliko ugnies pagerbimo apeigas, giedojo sutartines. Budindami žemę vertėsi kūliais ir žaidė pavasario žaidimus. Apeigas, sutartines ir giesmes atliko apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ (vadovė „Romuvos“ krivė I. Trinkūnienė). Apie pavasario lygiadienio papročius pasakojo šventės pradininkė, „Romuvos“ vaidilė N. Balčiūnienė.
Pačiame Vilniaus centre, Šventaragio slėnyje, netoli karaliaus Mindaugo paminklo vyko Vilniaus etninės kultūros centro organizuota šventė „Dveji treji varteliai“. Šiai šventei menininkas Vygantas Vėjas sukūrė skulptūrinę kompoziciją „Tiesos vartai“, kuri kviečia švęsti žaliausias ir gyvybingiausias metų dienas, pažymėtas dviejų svarbių astronominių taškų – pavasario ir rudens lygiadienių. Autorius kurdamas šiuos vartus kviečia apmąstyti ir patirti ryšį ir perėjimą iš tamsos į šviesą, iš šiapus į anapus, iš didybės į menkumą ir iš menkumo į didybę. Jie stovės iki rugsėjo 23 d.
Pavasario lygiadienio šventės metu šie vartai buvo „praverti“ skambant atlikėjos Tamsaulės sukurtoms melodijoms. Specialiai šiai šventei programą parengusi atlikėja Tamsaulė yra etnomuzikologė, kompozitorė ir kultūros tyrėja, savo kūryboje tyrinėjanti prigimtinės kultūros raišką šiuolaikinėje muzikoje. Jos muzikoje susipina folkloro motyvai, ambientinė elektronika ir improvizacija, kurianti subtilius garsinius peizažus.
Kernavėje, Neries pakrantėje, taip pat paminėta pavasario lygiadienio šventė. Ryte ji prasidėjo Laumių maudynėmis. Visą dieną vyko šventiniai renginiai, tarp jų ir žygis, kūrybinės dirbtuvės, performansai, lygiadienio apeigos, koncertai ir šviesų instaliacija „Šviečiančio miško pažavai“. Skambėjo Širvintų kultūros centro Kernavės folkloro ansamblio „Medgrinda“ (vadovė K. Stankevičienė) sutartinės, liepsnojo laužas, o drąsiausieji ryte išbandė maudynes ledinėje Neries upėje, pratęsdami senųjų apeigų dvasią.
Pavasario lygiadienio šventė vyko ir Žemaitijoje, ant Šatrijos kalno. Ją čia rengia žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė Šatrijos romuva – Šatrijos ugnies saugotojai. Visi susirinkusieji nuo Raudonkalnio ugnumo* su ugnimi keliavo ant Šatrijos. Padėkojo Žemynai ir senu papročiu mėtė ir gaudė kaušus, pranašaudami ateinančius metus. Taip pat visi susirinkusieji buvo kviečiami kelti naujus ir valyti senus inkilus. Čia, kaip ir kitur, skambėjo dainos ir protėvių pasakojimai apie paukščių ir žmonių draugystę.
* Raudonkalnio ugnumas yra vieta šalia Šatrijos kalno Telšių rajone, Žemaitijoje, kurioje nuo 2017 metų dieną ir naktį savanoriai sergėtojai kūrena Amžinąją ugnį.
