1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas, generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai – kartu su kitų aukų – užkasti, kad niekada nebegrįžtų į Tėvynę.
Jono Žemaičio paskutiniai žodžiai okupantų teisme atspindi jo pasiaukojimą:
„Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.“
Minint jo 100-ąsias gimimo metines 2009 m., nepriklausomos Lietuvos Seimas Joną Žemaitį paskelbė ketvirtuoju prezidentu pagal 1949 m. LLKS deklaraciją, pasirašytą Minaičiuose vykusiame vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime.
Susitikimas su Lavrentijumi Berija
1953 m. birželio 22 d. Joną Žemaitį nugabeno į Maskvą „deryboms“ su Lavrentijumi Berija, SSRS saugumo aparato vadovu. Oficialiai tai buvo vadinama „operatyviniu panaudojimu“, tačiau susitikimas reiškė aukščiausią okupuotos Lietuvos pripažinimą: partizanų vadas buvo tituluojamas „pogrindžio prezidentu“ ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininku.
Trumpo pokalbio turinys su Berija lieka nežinomas, nes archyvai tebėra įslaptinti, tačiau faktas, kad Berija asmeniškai priėmė J. Žemaitį, parodė partizaninio pasipriešinimo svarbą ir okupacinės valdžios ambicijas Lietuvoje.
J. Žemaičio paveldo svarba
Jonas Žemaitis-Vytautas buvo pagrindinis partizaninio pasipriešinimo organizatorius, simbolizuojantis laisvės kovą prieš sovietų okupaciją. Jo gyvenimas ir pasiaukojimas įkūnija lietuvio orumą ir tvirtumą, nesvarbu, kokiomis sunkumų aplinkybėmis.
Prieš 71 metus partizanų vadas buvo nužudytas, tačiau jo atminimas gyvas Lietuvos laisvės kovų istorijoje ir šiandien, kaip tautos simbolis ir istorinis autoritetas.
punskas.pl
